„Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. Ir jis tarė: „Viešpatie, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ Buvo apie šeštą valandą, kai visą kraštą apgaubė tamsa ir buvo tamsu iki devintos valandos, saulės šviesai užgesus. Šventyklos uždanga perplyšo pusiau. O Jėzus galingu balsu sušuko: Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią. Ir su tais žodžiais numirė. Šimtininkas, matydamas, kas buvo įvykę, pradėjo garbinti Dievą ir tarė: „Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis!“ (Lk 23, 39-47).
- Jėzus kentėjo už mus. Kančia, kurią Jis kentėjo už mus, sunku palyginti su kančia, kurią kentėjo nusikaltėliai už savo bausmę. Mūsų kentėjimai, kuriuos mes turime savo gyvenime taip pat nesulyginami su Jo kančia. Jis, būdamas šventas ir nekaltas, kentėjo už mus – kaltus. Jis nužengė į pragarą – mūsų nuodėmių pasekmė – į kurio liepsnas patekę mes, niekados nebeišsilaisvintume. Būtų gerai, kad niekam iš mūsų nereikėtų šitos kančios patirti.
- Du nukryžiuotieji su Jėzumi, buvo tikri nusikaltėliai. Vienas, kuris netikėjo ir piktžodžiavo – pražuvo. Kitas, kuris tikėjo, atgailavo ir išpažino Jėzų Viešpačiu – buvo išgelbėtas.
- Tikinčiąjam Jėzus pažadėjo išgelbėjimą. Tą patį Jis žada ir tikintiesiems šiandien.
- Sielos išgelbėjimui nereikalinga laukti nei metų, nei dienų, nei kokių kitų priemonių, užtarimų ar brangių maldų. Tai vyksta iš karto. „Šiandien būsi su manimi rojuje”. O buvo tik kelios valandos iki dienos pabaigos.
„Dar šiandien su manimi būsi rojuje” yra Dievo pažadas ir tau. Jėzus vakar šiandien ir per amžius tas pats. Jis nepasikeitė! Ką Jis pasakė tam nusikaltėliui ant kryžiaus, tai galioja ir tau. Tai asmeniškas, individualus tikėjimas. Jei tikėsi Jo atperkamąja auka ir išpažinsi Jį Viešpačiu – būsi išgelbėtas.
Jėzus atėjo į žemę ne tam, kad pasmerkti mus. Jis atėjo mus išgelbėti. Mūsų nuodėmės atskyrė mus nuo Dievo ir kasdien, iki pat mirties, veda į pražūtį. Vienintelė išeitis, kad mes nepatektume į pragarą buvo Jėzaus atperkamoji auka ant golgotos kryžiaus. Jis atėjo, kad sunaikintų nuodėmės ir mirties jėgą. Jis atėjo, kad sutaikytų mus su Dievu. Nuodėmė, tai įstatymo laužymas, tai netikėjimas, tai sukilimas prieš Dievą. Tačiau „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16).
Kai Ieva ir Adomas nusidėjo, nepaklusdami Dievui ir valgydami nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio. Kartu su to medžio vaisiu į jų gyvenimus, o per juos ir į visą žmoniją, atėjo nuodėmės ir mirties sėkla. Kas įvyko po to, tai istorija, kuri geriausiai užrašyta Biblijoje. Iš nemirtingųjų mes tapome mirtingais. Nuodėmės pasekmės – ligos, skausmai, ginčai … karai – visa tai per šimtmečius niokojo Adomo ir Ievos palikuonių gyvenimą. Jėzus – Dievo Sūnus atėjo mus išgelbėti iš viso to.
„Po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalietė ir kita Marija ėjo aplankyti kapo. Staiga smarkiai sudrebėjo žemė: Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo. Jo išvaizda buvo it žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas. Išsigandę jo, sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi. O angelas tarė moterims: „Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta. Ir skubiai duokite žinią jo mokiniams: ‘Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite’. Štai aš jums tai paskelbiau“. Jos greitomis paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams. Ir štai priešais pasirodė Jėzus ir tarė: „Sveikos!“ Jos prisiartino ir, puolusios žemėn, apkabino jo kojas. Jėzus joms pasakė: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys“. Joms beeinant, keli sargybiniai atbėgo į miestą ir pranešė aukštiesiems kunigams, kas buvo įvykę (Mt 28, 1-11).
Apaštalas Paulius, per Šventąją Dvasią nušviečia ir apibrėžia Evangelijos – mus gelbinčios žinios esmę: „Broliai, aš aiškinu jums Evangeliją, kurią esu jums paskelbęs, kurią priėmėte, kurioje stovite ir kuria būsite išgelbėti, – jeigu jos laikotės taip, kaip esu jums paskelbęs; antraip būtumėte veltui įtikėję. Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečią dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai. Vėliau jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių”… (1 Kor 15, 1-6).
Šiandien mes švenčiame Jėzaus prisikėlimą su džiaugsmu. Nes Jis prisikėlė. Kaina už mūsų nuodėmes sumokėta. Jėsus Kristus yra mūsų Gelbėtojas ir Viešpats. Jo rankose visa valdžia ir danguje ir žemėje.
Ir „kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas” (Rom 10, 13).
Pastorius Gintautas
