Palaiminimas ar Prakeikimas: Tu gali pasirinkti

10 vasario, 2019

1018

Palaiminimas ar Prakeikimas: Tu gali pasirinkti – Derek Prince knyga lietuvių kalba susilaukė didelio susidomėjimo tiek pas mus Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Pažįstami ir nepažįstami žmonės mūsų klausia kur galėtų gauti šią knygą? Iš Dievo malonės vėl turime šios knygos leidimą.

Palaiminimai ir prakeikimai – tai tokia realybė, kurios neįmanoma ignoruoti. Žymiai geriau pastebėti ar neveikia prakeikimas gyvenime ir kaip iš jo išsilaisvinti. Apie tai ši knyga, ir ji susijusi su mūsų troškimu padėti žmonėms, kurie nori išsilaisvinti iš prakeikimo ir pereiti į palaiminimą. Šių metų balandžio 28 d. Dubline bus specialus išlaisvinimo ir išgydymo tarnavimas, kurio metu, tikime, daugelis galės pradėti savo perėjimą iš prakeikimo į palaiminimą. Taip pat kiekvienas galės įsigyti šią knygą.

Žemiau cituojamos kelios ištraukos iš šios knygos

“1978 metais, prieš pat mūsų vedybas, Derekas ir aš gulėjome pajūry Fort Lauderdeile, Floridoje. Aš pasakiau Derekui: “Ar galėtum pasimelsti už mano kojas? Labai skauda.” Jis iš karto atsiklaupė, uždėjo rankas ant mano blauzdų ir pradėjo joms kalbėti: “Ačiū jums, kojos. Aš noriu, kad žinotumėte, kaip jus branginu. Jūs saugiai nešiojote Rūtą visur, kur jai reikėjo eiti, ir dabar jūs atnešėte ją pas mane. Ačiū jums, kojos!”

Man pasirodė keista, kad rimtas Biblijos mokytojas taip meldžiasi už savo nuotaką! Bet skausmas nuslūgo.

Vėliau Derekas pasakė man, kad jam atrodė, jog tuo metu “išsigynė” kažkokių žodžių, kuriuos aš galbūt esu pasakiusi apie savo kojas. Prisiminiau sceną mergaičių kambaryje vidurinėje mokykloje, kai man buvo 15 ar 16 metų. Įėjo kita mergaitė ir stovėjo šukuodama savo plaukus. Pažvelgiau į jos gražias kojas bei į savo storas blauzdas, kulkšnis ir pasakiau: “Nekenčiu savo kojų!” Iš tikrųjų aš prakeikiau nuosavas kojas!

Derekas ir aš kartu sugriovėme prakeikimą, kurį ištariau savo kojoms daugiau kaip prieš 30 metų. Aš maniau, kad tai yra istorijos pabaiga.

Po devynerių metų greitosios pagalbos mašina mane skubiai išvežė į Jeruzalės ligoninę dėl trombozės (kraujo krešėjimo) abiejose kojose. Plaučių embolija (kraujo krešulys, kuris persikėlė į plaučius) grasino atimti gyvybę. Atrodė, kad vis dar ant mano kojų ir, tikriausiai ant viso asmens, yra prakeikimas ar prakeikimai.

Nuo to laiko, jau beveik treji metai aš kovoju už sveikatą ir gyvybę. Mums abiems buvo skausmingai akivaizdu, kad mano fiziniame kūne veikė antgamtinės jėgos. Kai mes dviese rašėme šią knygą, supratome, kad kiekvienas prakeikimo ženklas, paminėtas 5-ame skyriuje, tiko man ir mano giminei. Išsilaisvinimas nuo pačios užsitraukto prakeikimo buvo tik proceso pradžia. Šventoji Dvasia atskleidė paveldėtus prakeikimus, atsiradusius dėl įsipainiojimo okultizme, konkrečių nuodėmių ir dar dėl daug ko.

Bet kokio ir visų prakeikimų atsižadėjimas buvo ilgas procesas, bet Šventoji Dvasia buvo nuostabiai kantri ir tiksli. Dažnai Ji duodavo antgamtinį nurodymą per žinojimo ar išminties žodį. Tūkstančiai krikščionių visame pasaulyje parėmė mus malda. Nuomonė apie Šventojo Rašto galią ir apie mus pačius nepaprastai pasikeitė.

Daug kartų aš klausiau Dievo: “Kodėl Tu davei Derekui Princui žmoną, turinčią tiek daug fizinių negalių ir tiek daug prakeikimų savo gyvenime?” (Tie, kas skaitė knygą “Dievas yra piršlys”, prisimins, kad Dievas ypatingu būdu išrinko mane būti Dereko žmona.) Aš negavau aiškaus atsakymo į šį klausimą, bet esu nepaprastai dėkinga, jog Dievas paėmė mane tokią, kokia aš buvau, kad už mano išlaisvinimą ir išgydymą šlovė atitektų Jam.

Be to, Derekas ir aš galime teigti: šioje knygoje esančias tiesas pritaikėme savo gyvenime! Mano sveikata dar nėra tobula, bet aš tikrai žinau, kad man priklauso Abraomui pažadėtas palaiminimas. Kaip ir Abraomui, man tai yra kelionė.

Mes meldžiamės, kad knyga “Palaiminimas arba prakeikimas: tu gali pasirinkti!” atvestų jus ir kitus, kuriems norite padėti, į visišką laisvę, kuri yra jūsų paveldėjimas Jėzuje Kristuje” (Ruth Prince).

Nematomi barjerai

„Vienas iš pagrindinių atsitikimų įvyko, kai buvau pakviestas mokyti presbiterionų bažnyčioje. Baigęs pamokslauti, nežinojau, ką daryti toliau. Stovėdamas už sakyklos, pastebėjau šeimą – tėvą, motiną ir paauglę dukrą, sėdinčius pirmoje eilėje iš kairės. Man šovė mintis: “Ant šeimos yra prakeikimas”. Tai nebuvo susieta su pamokslaujama tema ar su kuo nors, ką aš tuo metu mąsčiau. Tačiau tie žodžiai manęs neapleido: “Ant šios šeimos yra prakeikimas”.

Galų gale, truputį padvejojęs, išėjau iš už sakyklos ir priėjau prie tėvo. Aš paaiškinau jam, ką jaučiau ir paklausiau, ar jis norėtų, kad Jėzaus vardu panaikinčiau prakeikimą ir išlaisvinčiau šeimą. Jis iš karto sutiko. Tai buvo pirmas kartas, kai dariau kažką panašaus į tai, ir buvau be galo nustebintas, kad tas vyriškis taip noriai priėmė mano pasiūlymą. Tik vėliau supratau, kodėl.

Aš sugrįžau prie sakyklos ir garsiai pasimeldžiau trumpa malda, sugriaudamas prakeikimą virš šeimos. Melsdamasis nepaliečiau ranka nė vieno šeimos nario, bet, tariant žodžius “Jėzaus vardu”, fiziškai visoje šeimoje buvo matoma akivaizdi reakcija. Per kiekvieną iš jų paeiliui perėjo momentinis drebulys.

Tą akimirką aš pastebėjau, kad merginos, kuri buvo maždaug 18-os metų amžiaus, kairė koja sugipsuota nuo šlaunies iki pėdos. Vėl priėjau prie tėvo ir paklausiau ar jis norėtų, kad pasimelsčiau dėl dukters kojos išgydymo. Jis vėl sutiko ir dar pridūrė: “Bet jūs turite žinoti, kad ji susilaužė tą pačią koją tris kartus per aštuoniolika mėnesių ir gydytojai prognozuoja, kad koja nesugis”.

Šiandien toks pasakymas, kad žmogus susilaužė tą pačią koją tris kartus per aštuoniolika mėnesių, įjungtų aliarmo sireną mano viduje, perspėdamas, kad ten veikia prakeikimas. Tačiau tuo metu aš nemačiau jokio ryšio tarp prakeikimo ir tokios nenatūralios nelaimingų atsitikimų sekos. Truputėlį pakėliau sugipsuotą koją ir laikydamas savo rankose pasimeldžiau paprasta malda dėl išgydymo.

Po kelių savaičių gavau tėvo laišką, dėkojantį už tai, kas įvyko. Jis rašė, kad, kai tėvai nuvežė dukrą atgal į ligoninę, nauja rentgeno nuotrauka parodė, kad jos koja sugijusi. Netrukus gipsas buvo nuimtas.

Jis taip pat trumpai papasakojo nemažai keistų, nelaimingų atsitikimų, įvykusių šeimoje, ir pripažino, kad visai šeimai reikalingas išlaisvinimas nuo prakeikimo.

Dar keletą mėnesių mintyse vis sugrįždavau prie šio įvykio. Aš jaučiau, kad tvarka, kuria Šventoji Dvasia mane vedė, buvo kažkuo reikšminga. Visų pirma Ji apreiškė prakeikimą, tvyrantį virš šeimos, ir paragino jį panaikinti. Tik tada Ji leido man melstis už merginos koją. Ar koja būtų sugijusi, jeigu būčiau pasimeldęs dėl išgydymo, prieš tai nepanaikinęs prakeikimo?

Kuo daugiau mąsčiau apie tai, tuo labiau įsitikinau, kad prakeikimo panaikinimas buvo būtina kojos išgijimo sąlyga. Tai buvo nematomas barjeras, kuris užkirstų kelią išgydymui, o Dievas norėjo, kad ji pasveiktų” (Derek Prince).

Nepamirškite, kad „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki nepražūtų bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Ir „kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“ (Rom 10, 13).

Laukiame jūsų balandžio 28d., sekmadienį nuo 12:00 adresu: 61 Mountjoy street, Dublin 7, Dublin International Hostel salėje. Tel.: pasiteirauti 0894016414.

Gintautas Tautkus