Home Portretai Moka septynias užsienio kalbas ir mokosi aštuntos: turi patarimą ir mokykloms

Moka septynias užsienio kalbas ir mokosi aštuntos: turi patarimą ir mokykloms

579
0

Pastaraisiais metais antrosios užsienio kalbos mokymasis bei jos pasirinkimo klausimas mokyklose tapo itin aktualus ir opus. Šiuo metu mokiniai gali rinktis iš trijų opcijų – rusų, vokiečių arba prancūzų, diskusijose jau atsiranda ir lenkų bei ispanų kalbos.

Siekis apriboti galimybę vaikams mokytis rusų kalbos ir iškelti naujas kalbas, pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prodekano dr. Mindaugo Norkevičiaus, yra gerokai pavėluotas – tą reikėjo padaryti dar 1990-aisiais, o ne dabar, bandant visa tai įgyvendinti staigiai ir dirbtiniu būdu. Kaip ir bandymas perkvalifikuoti mokytojus, perkeliant juos nuo vienos kalbos prie kitos mokymo.

„Tokios iniciatyvos sveikintinos, tačiau įsivertinkime, kiek turime lenkų kalbos mokytojų, kurie šiandien galėtų šios kalbos mokyti vaikus mokyklose? Tikriausiai, labai nedaug. Dėl ispanų kalbos mokymo situacija analogiška – tokių pedagogų trūksta. Universitete atsiranda Mokomojo dalyko pedagogikos: anglų kalbos ir  ispanų kalbos kaip užsienio kalbos pedagogikos studijų programa, tačiau šie specialistai greitai nepasiruoš, tam prireiks mažiausiai ketverių metų.

Kita vertus, vienos užsienio kalbos, kurios vaikas mokėsi progimnazijoje, atsisakymas ir perėjimas prie kitos kalbos praranda užsienio kalbos mokymosi logiką, juk vaikai turi pasiekti tam tikrą kalbos mokymosi lygį, o tam reikia nuoseklumo. Mano vertinimu, nereiktų to daryti pernelyg skubotai, kaip tai bandoma daryti dabar, nes tai neduos norimo rezultato“, – sako VDU Švietimo akademijoje švietimo vadybos magistrantūros studijas baigęs M. Norkevičius.

Tai padeda susikalbėti su platesniu ratu žmonių

Pašnekovas pritaria ligšioliniam modeliui, kai vaikai mokosi pirmosios užsienio kalbos – anglų, o antrąją kalbą gali rinktis iš rusų (slavų), vokiečių (germanų) ir prancūzų (romanų). Kai mokiniai ar jų tėvai pašnekovo klausia, kokias kalbas rinktis ir ką vaikui geriau būtų mokytis, jis siūlo mokytis kalbas iš skirtingų kalbų grupių – tai ateityje padės suprasti giminingas kalbas ir susikalbėti su platesniu ratu žmonių. Gerai mokėdamas prancūzų kalbą, šiek tiek suprasi ispanų ir italų, mokėdamas lenkų ar rusų – bent minimaliai suprasi čekų, slovakų ar ukrainiečių ir pan.

Kita problema, kurią mokyklose mato M. Norkevičius, yra ta, kad bendrosiose ugdymo programose nurodyta vaikams antrąją užsienio kalbą mokytis tik nuo šeštos klasės, o galėtų jos mokytis jau nuo penktos. Be to, 80-90 proc. mūsų šalies mokinių antrąją užsienio kalbą baigia mokytis dešimtoje klasėje – 11-12 klasę baigia tik su pirmąją užsienio kalba. Retas kuris pasirenka tęsti antrosios užsienio kalbos mokymąsi paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse, pasirinkdamas ją kaip papildomą dalyką.

„Kuo anksčiau vaikai pradeda mokytis užsienio kalbą, tuo geresnį rezultatą pasiekia, – įsitikinęs jis. – Turėtume apsvarstyti galimybę 11-12 klasėse nepamesti antrosios užsienio kalbos, nes tik taip pasieksime Europos Komisijos iškeltą siektiną rezultatą, kad Europos Sąjungos piliečiai mokėtų bent dvi ar tris užsienio kalbas“.

Ugdymo srityje rezultatas greitai neateina

Kauno Juozo Urbšio progimnazijoje direktoriaus pavaduotoju ir istorijos bei geografijos mokytoju dirbantis M. Norkevičius prisipažįsta, kad pats tik po kelerių metų darbo mokykloje suprato, kad tai yra ta vieta, kurioje jis mato savo karjerą. Iki tol jis net negalvojo, kad kada nors galėtų dirbti mokykloje.

Mokykloje jis atsidūrė netikėtai. Viena iš Kauno mokyklų norėjo įgyvendinti daugiakalbystės ugdymo koncepciją ir ieškojo universitete, kas galėtų šioje srityje konsultuoti, rengiant šį modelį bei pritaikant jį mokyklos ugdymo planui. Kadangi Mindaugas tuo metu universitete jau dėstė dalyką, susijusį su daugiakalbyste ir daugiakultūriškumu, tas klausimas atsidūrė pas jį – kartu su mokykla parengus koncepciją, tuometis jos direktorius pakvietė jį dirbti mokykloje. Tą iššūkį jis priėmė.

„Darbas mokykloje man buvo tam tikras atradimas. Atkeliavus į mokyklą atsirado ir daugiau veiklų, susijusių su ugdymu – man pavyksta suderinti ir mokslą, ir darbą universitete, matau, kaip yra ruošiami pedagogai ir kaip tai jų darbas atrodo praktikoje, koks tas mokyklos gyvenimas yra iš tiesų“, – sako jau devintus metus mokykloje istorijos ir geografijos mokytoju metodininku dirbantis pašnekovas.

Į darbą švietimo įstaigoje jis nėrė su didele ambicija siekti tobulumo visose srityse – tiek dirbant su studentais universitete, tiek su moksleiviais mokykloje. Tas tobulumo siekis neišnyko iki šiol, tačiau dabar jis jau supranta, kad nereikia visko daryti greitai ir tikėtis staigaus rezultato. Ugdymo srityje rezultatas greitai neateina: „Pirmaisiais metais tikėjausi, kad rezultatas bus matyti iškart – to neatsitikus, mąsčiau, ar tikrai viskas daroma taip, kaip turėtų būti… Dirbdamas mokykloje suvokiau, kad viskas vystosi palaipsniui, lėtai – tik dabar, po 8 metų darbo su daugiakalbyste, matau teigiamus rezultatus: mokykla, kurioje dirbu, šiame kontekste jau yra gerai žinoma ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje“.

Svarbiausia – gebėjimas planuoti ir valdyti savo laiką

M. Norkevičius pats moka net septynias užsienio kalbas.  Anglų kalbos jis mokėsi mokykloje ir universitete, taip pat baigė vieną iš magistrantūros studijų programų anglų kalba. Mokykloje pradėjo mokytis rusų kalbos, universitete tęsė šios kalbos studijas. Universitete taip pat mokėsi lenkų kalbą – tęsė jos studijas ir Varšuvos universiteto polonistikos studijose, kurios davė gilesnį slavų kalbų suvokimą – jo paties daktaro disertacija taip pat buvo susijusi su Lenkijos atvejo analize, tad lenkų kalbos žinios jam buvo svarbios ir reikšmingos.

Universitete Mindaugas pradėjo mokytis prancūzų kalbos, nes tai buvo jo specialybės kalba magistro studijose, studijuojant diplomatiją ir tarptautinius santykius. Lygiagrečiai ėmėsi ir ispanų kalbos, tiesa, šias dvi kalbas mokantis kartu nuo nulio buvo nemažų iššūkių – teko susikurti tam tikrą strategiją, kaip jas kartu mokytis nuo pat pagrindų. Kai gyveno Italijoje, mokėsi italų kalbos, taip pat, dalyvaujant vasaros stovyklose Čekijoje bei lankant čekų kalbos studijas, pramoko čekų kalbą. Dabar naujas jo tikslas – švedų kalba.

Paklaustas, kaip jam pavyksta atrasti laiko mokytis tokios gausybės užsienio kalbų, taip pat suderinti įvairias pareigas ir atsakomybes, pašnekovas šypteli: tai padeda įgyvendinti gebėjimas tinkamai planuoti ir valdyti savo laiką.

„Dėstydamas studentams karjeros planavimą, nuolat akcentuoju, kad laiko planavimas ir gebėjimas atlikti įvairių sričių užduotis yra vieni svarbiausių įgūdžių, norint pasiekti gerų rezultatų. Negaliu sakyti, kad man pačiam viskas pavyksta 100 procentų, bet stengiuosi. Vadybos, lyderystės, gebėjimo dirbti komandoje kompetencijos padeda pasiekti tą rezultatą, kurį šiandien turiu.

Noras matyti, kaip atrodo teorija iš universiteto pusės bei kaip tai praktiškai įgyvendinama ir pritaikoma mokykloje yra esminis dalykas, dėl kurio bandau šias sritis suderinti. Mano darbinė patirtis daugialypė – toks jau esu žmogus, kad man reikia iššūkių, naujovių, dinamikos“, – prisipažįsta jis.

Tiek universitete, tiek mokyklose Mindaugui tenka dirbti su labai skirtingomis komandomis – mokiniais, mokytojais, studentais, dėstytojais, administracija – kurios savo kasdieniniame darbe vadovaujasi skirtingomis metodikomis ir principais. Kad sektųsi adaptuotis ir drauge dirbti, pašnekovo įsitikinimu, svarbu nevaizduoti savęs kaip viską geriau išmanančio žmogaus: svarbu įsiklausyti į kiekvienos komandos keliamas idėjas ir bandyti prisitaikyti, neprimesti vieno modelio visiems: „Reikia būti pakankamai lanksčiam ir matyti, kokioje aplinkoje ir kokiomis sąlygomis, dirbant su viena ar kita grupe, galima pasiekti geriausią rezultatą. Svarbu neprimesti skirtingoms grupėms vienodų taisyklių ir principų. Tokia ir yra sėkmingo bendradarbiavimo formulė“.