„Tokia mažutė, o toks galingas garsas“, – dažniausias komentaras, kurį girdi lietuvė pianistė Akvilė Šileikaitė, grojanti pasaulinėse scenose kartu su garsiausiais atlikėjais. Šiandien jos veidą geriau pažįsta Šveicarija nei Lietuva. Tris kartus ji jau yra lipusi ant scenos viename prestižiškiausių klasikinės muzikos renginių – Liucernos festivalyje, o dabar tapo ir jų pagrindinio mecenato, UBS banko, reklaminiu veidu.
Jau beveik metus per įvairius Šveicarijos televizijos, socialinės medijos kanalus bei kino teatrų ekranus rodomas jautrus vaizdo klipas, pasakojantis sportininkų, muzikų ir išradėjų kelią į sėkmę nuo pirmųjų prisilietimų prie profesijos, paklydimų ir nusivylimų iki tarptautinio pripažinimo. Paklausta, kiek vaizdo klipe yra tiesos, pianistė nusijuokia: ,,Tikrai nemažai.“
Klaipėdoje užaugusi ir jau dešimtmetį Šveicarijoje gyvenanti muzikantė čia sulaukė didžiausio pripažinimo, tačiau atvirauja – svajoja kartu su šeima savo namus turėti ir Lietuvoje.
„Šveicarija yra darbo šalis. Susitikimai su draugais ar kartais net seneliais čia planuojami prieš tris–keturis mėnesius. Nedaug kas suprastų, jei paskambinčiau ir pasakyčiau: „Susitinkame po valandos kavos.“ Labiausiai pasiilgstu natūralumo, laisvės ir spontaniškumo“, – pasakoja A. Šileikaitė.
Klipe pati save suvaidino paauglę
Akvilė šypsosi sakydama, kad iki šiol gauna draugų ir pažįstamų žinučių su jos nuotraukomis ir klausimais, ar čia ją mato ekranuose.
„Pasiūlymas tapti prestižinio Liucernos festivalio veidu man buvo visiškai netikėtas. Šį klipą inicijavo festivalį jau daugelį metų remiantis Šveicarijos bankas UBS. Jie galėjo pasirinkti bet kurį iš kelių tūkstančių čia grojusių muzikantų. Kodėl pasirinko mane – iki šiol man maloni paslaptis“, – prisipažįsta pianistė.
Muzikos kelią ji pradėjo vos ketverių – pirmuosius žingsnius prie fortepijono padėjo žengti mama, muzikos mokytoja. Klipe mažąją Akvilę suvaidino šveicarė mergaitė, tačiau paauglės vaidmenį teko prisiimti pačiai.
„Prodiuseriai nerado tinkamos aktorės, todėl paskambino ir paklausė, ar negalėčiau suvaidinti savęs ir penkiolikametės. Sakė, kad atrodau labai jaunai. Situacija buvo gana linksma – buvau ką tik pagimdžiusi, o filmavimo aikštelėje vaidinau save dar ir paauglę“, – prisimena ji.
Pianistė pastebi, kad Šveicarijoje kultūros rėmimas laikomas prestižo dalyku. Jame aktyviai dalyvauja ne tik įmonės, bet ir privatūs žmonės.
„Tai viena iš nedaugelio šalių, kur laisvai samdomi menininkai gali ganėtinai oriai gyventi iš savo profesijos. Tuo požiūriu Šveicarija man labai patinka“, – sako A. Šileikaitė.
Nuo Barbaros Hannigan iki metalo grupės
Akvilę vargiai būtų galima įsprausti į tradicinės pianistės rėmus. Kaip kamerinės muzikos atlikėja ji mielai skambina tiek klasikinę, tiek šiuolaikinę muziką, o solo pasirodymuose pirmenybę teikia šiuolaikinės muzikos kūriniams. A. Šileikaitė puikiai valdo ir vargonus – jais ne tik kiekvieną sekmadienį groja įvairiose Šveicarijos bažnyčiose, bet ir yra įrašiusi vargonų partiją vienai metalo grupei.
„Muzikantai paprastai renkasi ne šalį, kurioje nori gilinti savo žinias, o konkretų profesorių. Baigusi studijas Vilniuje, pasirinkau kamerinės muzikos kryptį, kurios norėjau mokytis pas profesorių Friedemanną Riegerį. Jis tuo metu dėstė keliose šalyse, bet laisvų vietų turėjo tik Ciuricho universitete. Taip ir atsidūriau Šveicarijoje“, – savo kelio pradžią prisimena A. Šileikaitė.
Vienų studijų Akvilei pasirodė per maža – Ciuriche ji mokėsi net devynerius metus, turi keturis diplomus ir atvirauja, kad jau vėl žvalgosi naujų studijų. Ši patirtis leido jai išsiskleisti visomis spalvomis ir suteikė drąsos eiti dar nepramintais keliais.
„Man patinka eksperimentuoti ir tikrai neieškau lengvų kelių. Fortepijono ir violončelės dueto publikai kažkaip ypatingai pristatinėti nereikia, o štai fortepijono duetas su saksofonu ar perkusija vis dar yra šiokia tokia egzotika. Kūriniai tokiems duetams yra beprotiškai įdomūs, tačiau pritraukti žmones į šiuos koncertus nėra lengva. Didžiausias atlygis, kai klausytojai po pasirodymo prieina ir sako: „Nesitikėjome, kad bus taip gerai.“ Tada širdis dainuoja ir norisi ieškoti dar neišmintų kelių“, – šypsosi Akvilė.
Vienoje scenoje Akvilė jau yra grojusi su tokiais klasikinės muzikos grandais kaip fleitininkas Emmanuelis Pahud’as, vokalistė Barbara Hannigan, jai teko dirbti su pasaulinio garso kompozitoriais Péteriu Eötvösu, Francesco Filidei, Johnu Psathasu, Matthiasu Pintscheriu ir kt.
Koncertui tenka pasiruošti ir per parą
Per dešimtmetį Šveicarijoje pianistė užsitarnavo vardą atlikėjos, kuri, jei reikia, geba pasiruošti koncertui per itin trumpą laiką.
„Būna visokių situacijų – kartais tenka vaduoti susirgusius kolegas, kartais tuos, kurie nespėja pasiruošti pasirodymui. Muzikantai mane žino kaip tą, kuri ir per parą gali paruošti kūrinius. Streso būna, bet azartas ir adrenalinas dažniausiai nugali“, – šypsosi Akvilė.
A. Šileikaitė prisimena ir vieną itin ekstremalią situaciją, kai teko skubiai lėkti į lėktuvą ir iš Šveicarijos skristi į Rygą.
„Man paskambino vieno Latvijos konkurso organizatoriai, sako: „Gal gali po kelių valandų būti lėktuve, skrendančiame į Rygą? Reikia akompaniatoriaus vienam kūriniui, kurio čia niekas nemoka.“ Nedvejodama važiavau į oro uostą ir po kelių valandų jau sėdėjau prie fortepijono visai kitoje Europos pusėje“, – pasakoja ji.
A. Šileikaitės muzikinė kelionė veda per svarbiausias pasaulio scenas. Ji jau grojo tokiose prestižinėse koncertų salėse kaip „Wigmore Hall“ Londone, „Tonhalle“ Ciuriche, „KKL Lusern“, „Musikverein“ Vienoje, „Salle Cortot“ Paryžiuje ir „München Gasteig“. Pianistės pasirodymai skambėjo ir tarptautiniuose festivaliuose – „Lucerne Festival“, „Radio France“ Monpeljė ir „Festspiele Mecklenburg-Vorpommern“. Atlikėja prisipažįsta, kad jos muzikinėje kelionėje dar yra trys ypatingos scenos, kuriose taip pat norėtų pasirodyti – „Elbphilharmonie“ Hamburge, legendinė „Carnegie Hall“ Niujorke ir, žinoma, Nacionalinė filharmonija Lietuvoje.
„Esu grojusi ir dviem tūkstančiams žmonių, ir vos trims klausytojams – ir, paradoksalu, būtent pastarasis koncertas buvo vienas įsimintiniausių. Atlikėjui iš tiesų nesvarbu skaičius, daug svarbiau – ar publika priima, jaučia, supranta ar nori suprasti muziką. Šiuolaikinė muzika patinka tikrai ne kiekvienam. Esame turėję atvejį, kai viena klausytoja vidury koncerto pakilo, sušuko: „Aš to nesiruošiu klausyti!“ ir, trenkusi durimis, išėjo iš salės“, – pasakoja atlikėja.
Ištvermę ugdo bokso salėje
Akvilės gyvenimas neapsiriboja vien muzika. Ji gyvai keliauja stebėti teniso varžybų ar „Formulės 1“ lenktynių, o pati savo ištvermę ugdo bokso salėje, kur praktikuoja muaitai – tailandietišką boksą.
„Kartais scenoje tenka atlaikyti ir penkių ar daugiau valandų maratoną, tad tiek psichologinio, tiek fizinio pasiruošimo, tiek ištvermės čia reikia labai daug. Kita vertus, niekada nebuvau ta pianistė, kuri vien sėdi ir groja nuo ryto iki vakaro. Atvažiavusi į Šveicariją studijuoti, kiek galima daugiau bandžiau pažinti tiek gamtą ir kultūrą, tiek dar būdama studente groti su pačiais įvairiausiais atlikėjais – tik taip gali užmegzti ryšius ir parodyti savo gebėjimus“, – pasakoja Akvilė.
Pasakodama apie gyvenimą Šveicarijoje, ji šypsosi, kad šveicarai labai mėgsta atvykusiems iš kitų šalių nuolat priminti, jog jų šalis itin brangi. Net yra posakis – čia nemokamos tik kelionės pėsčiomis ir fontano vanduo.
„Pabaigusi studijas norėjau gauti leidimą gyventi Šveicarijoje kaip laisvai samdoma menininkė – be visų reikalaujamų dokumentų, teko pateikti ir įrodymus, kad turiu ir užsakymų už ne mažiau nei 10 tūkst. frankų (pastaba: 10,7 tūkst. eurų). Tai yra suma, kurią šveicarai įsivaizduoja būtina pradedant gyvenimą jų šalyje“, – sako pianistė A. Šileikaitė.
Nors šiandien ji gyvena Ciuriche kartu su vyru, šveicaru perkusininku Fabianu Ziegleriu, ir pusantrų metų sūnumi, svajoja turėti ir savą kampelį Lietuvoje. Abu – profesionalūs muzikantai, o jų darbas – pasaulinės scenos.
