Vakarėjant dar sugalvojame pavažiuoti prie Šv. Patriko „sosto“ – taip vadinamų megalitinių (megalitiniai akmenys buvo naudojami vario bei bronzos amžiuje ritualinėms šventykloms, kapavietėms; tai dideli akmenys, be rišamosios medžiagos įvairiai sustatyti vienas ant kito) akmenų, išties primenančių didžiulį sostą. Karališkoje girioje, kuri priklauso Šiaurinei Airijai, Tyrone grafystėje, tarp ypatingai aukštų eglių ir juosmenį siekiančių paparčių bei mėlynojų, užlipame į siaurą, bet statų kalniuką.
Apačioje, per apsamanojusius akmenis, teka šaltiniuotas upeliūkštis. Ši giria man kelia šiurpulį: apsamanoję, gebenėmis apsiraizgę medžiai, išsišakoję, nepereinami oleandrų krūmai, barzdotos samanos, prisisunkusios drėgmės – visa dvelkia grėsme, o gal mistika… Nejauku. Šmėksteli kadai matyti pamėkliški vaizdai iš fantastinių, šiurpą keliančių filmų. Pasirodo, tokių vietų esama ir tikrovėje.
Pačioje aukščiausioje vietoje, paslėptoje visžalių krūmų, išvystu didingą, dviejų metrų aukščio „sostą“. Aplink – didžiulių akmenų grūstys, apsamanojusios, bet nutreplentos, nuletentos daugybės lankytojų kojų: ypač daug žmonių čia atvyksta per Šv. Patriko – kovo 17 dieną. Čia pat ir akmuo su apvalia, matyt, iškalta duobute, apie 25 centimetrų gylio. Vanduo šitame šulinėlyje neišdžiūsta net vasarą. Manoma, kad jame – šventas vanduo, atvykusieji vilgosi juo skaudamas vietas, pasisėmę nešasi į namus, be to, airiai mėgsta tokio vandens nunešti ir į kapines. Jis apsaugo nuo piktų dvasių. Kai kas ant krūmų, tarp akmenų palieka šventųjų paveikslėlių, statulėlių, įvairiausių smulkių daiktelių: žiebtuvėlių, raktų pakabukų, net kojinių! Mano supratimu, kojinės čia visai nederėtų, gal net būtų nepagarbu, bet airiai, kaip ir mes, lietuviai, į katalikiškąjį tikėjimą daug ką yra pasiėmę iš senojo, pagoniškojo, palikę kaip paprotį, atspindintį tautos koloritą.
Seniau tikėta, kad tokiuose tamsiuose, tankiuose miškuose gyvenę maži, stori, susiraukšlėję (suprask – senučiukai) mistiniai atsiskyrėliai žmogiukai, kuriuos keltai vadino leprikanais. Jie saugo žemėje paslėptus turtus, be to, nuolat siuva batus, todėl vienoje rankoje laiko plaktuką, kitoje – batą… Norintieji jiems prisigerinti, turi palikti dovanų… Dingtelėjo mintis, kad visos pasaulio tautos turėjo savų nykštukų, kurie vadinami įvairiai, bet paskirtis jų labai panaši – kažkodėl būtent jiems buvo patikėta saugoti turtus, brangenybes, paslėptas žemėje… Norint pelnyti jų palankumą, reikia pasilenkti, būti dėmesingam (juk tik tokiu būdu gali pamatyti už save mažesnį), neišsigąsti nepatrauklios jų išvaizdos, neužgauti, neįžeisti… Viso pasaulio pasakos vaikus moko gerumo, nuolankumo, kantrybės, mandagumo… Gaila tik, kad mūsų laikų pragmatizmas šiomis vertybėmis nesižavi, greičiau jau pasišaipo, nes svarbiausia – būti sėkmingam, kokiu būdu – nesvarbu. O barbiškas žaislų blizgesys mūsų mažiesiems neleidžia pasidžiaugti vaikyste, jos naiviu gerumu…
Karališkąja ši giria buvo pavadinta 1611 metais, kai apylinkes ir mišką serui Ridgeway padovanojo Anglijos karalius Jokūbas. Konkreti vietovė su „sostu“ dar gerokai anksčiau buvusi vadinama Demonų uola (Altadaven Glen), tikėta, kad jose senieji keltų žyniai – druidai čia atlikdavę religinius ritualus. Apie tai byloja megalitiniai akmenys, legendos. Šv. Patrikui nugalėjus demonus, „sostas“ atiteko jam. Nuo 1962-ųjų popiežius Jonas XXIII-asis Šv. Patriką patvirtino tradiciniu Airijos globėju. Skirtingai nuo kitų šventųjų, jis nebuvo nukankintas, nors nuosekliai kovojo su pagonybe net 30 metų. Manoma, kad jis yra gimęs apie 390-uosius metus romėnų užimtoje Britanijos dalyje Velse. Vienuose šaltiniuose sakoma, kad airių plėšikai jį pagrobę 14, kituose – 16 metų ir išsigabenę į Airiją. Ten jis šešetą metų ganė avis. Maewynui (toks buvo Patriko vardas iki krikšto) visgi pavyko pabėgti į Prancūziją, ten jis 12 metų praleido vienuolyne, pasikrikštijo ir kaip misijonierius sugrįžo atgal į Airiją skelbti naujojo tikėjimo. Jo misija buvo sėkminga: krikštijo airių žmones, kūrė vienuolynus, statė bažnyčias. Būtent Šv. Patriko dėka žalias dobilo lapas tapo Airijos simboliu: rodydamas dobilo lapą, Šv. Patrikas aiškino Švč. Trejybės slėpinį. Pasakojama, kad skambindamas varpu, jis išvijo iš Airijos nuodingus roplius ir gyvates, todėl ikonografijoje vaizduojama, kaip Šv. Patrikas pastoralu persmeigia gyvatę. Oficiali katalikybės įsitvirtinimo Airijoje data – 432 metai, susiję su Patriko apaštalavimu. Nors pavienių katalikų bendruomenių jau buvo ir anksčiau, Šv. Patriko veikla buvo impulsas platesniam atsivertimui. Šv. Patrikas mirė 461-ais metais, palaidotas Olsteryje. Galbūt ir Šv. Patriko dėka Airijoje katalikybė įsitvirtino be kraujo praliejimo…
Suprantama, kad šiame soste Šv. Patrikas niekuomet nesėdėjo. Greičiau jis buvo pastatytas keltų žyniui, vadinasi, gerokai anksčiau. Tuo ši vieta, bylojanti apie senąjį keltų tikėjimą, ne mažiau įdomi. Šv. Patrikas buvo Airijos vyskupas, taigi, jam nebuvo būtinas akmeninis sostas šventoje girioje – jo skleidžiamas tikėjimas jau turėjo savus namus. Vis tik šis gamtos ir žmogaus sukurtas paminklas liudija, kaip vienas tikėjimas išauga iš kito, pirmiausia persipindami ieškančio žmogaus sąmonėje.
Regina Jasiukaitienė