Aš savo mažosioms anūkėms pasakoju airių mitus, o jos iš anksto šaukia istorijos tęsinį, ir netgi mane pataiso.
Kada jos spėjo viską perskaityti?
„Mokykloje!“ – atsako mergaitės.
Joms ypač patiko legenda apie išmintingą lašišą.
„Salmon of Wisdom“, – pranešu žinovo balsu.
„Salmon of Knowledge!“ – šaukia jos vienbalsiai. Aš ir vėl suklydau.
Tikslumas yra būtinas visame kame, ypač kai kalbama apie vaikus. Tačiau tikslumo nėra nei siužete, nei įvykių raidoje, nei rezultate, ir, juolab, istoriniame mitų tikrume. Tačiau liaudies menas daugiausia vadovaujasi vaizdiniu, o ne žodiniu teksto perdavimu – čia ir yra visa esmė.
Išmintingoji lašiša
Senovėje Airijos žemėse sklandė gandas apie stebuklingą žuvį – buvo sakoma, kad tas, kas pirmasis jos paragaus, gaus visas pasaulio žinias.
Tarsi apsėstas šios legendos, senasis Fingas didžiąją savo gyvenimo dalį praleido bandydamas sugauti šią lašišą. Tačiau jo pastangos buvo bergždžios, ir jis šią misiją įgyvendinti patikėjo savo mokiniui ir pasekėjui Finnui McCoolui.
Finn McCool yra populiarus airių mitologijos personažas.
Ir šai jam pavyko pagauti šią stebuklingą žuvį, ir būtent jam senasis Fingas patikėjo ją paruošti, tačiau apie jos magiškas savybes neįspėjo, o tik kategoriškai uždraudė jos ragauti. Nuolankus Finnas vykdė visus mokytojo nurodymus, tačiau gamindamas apdegė pirštą ir instinktyviai jį nulaižė. Ir tada jį apėmė netikėtas nušvitimas.
Senasis Fingas iš karto pastebėjo virsmą ir suprato, kad pirmojo ragavimo šansas buvo praleistas ir visą išmintį suvokė ne jis, o jo mokinys. Finno akys skleidė anksčiau neregėtą šviesą, skruostai švytėjo, visą veidą supo švytinti aureolė.
Senojo mokytojo nusivylimas neištiko – jis suprato, kad užaugino savęs vertą palikuonį. Nuo tada keltų kraštas pripažino didžiausią karį, narsųjį ir drąsųjį Finą McCoolą, senovės mitų, legendų ir pasakų herojų, vadovavusį jaunųjų medžiotojų klanui, kariams Fianams.
Čia norėčiau įnešti šiek tiek aiškumo į žanro terminologiją.
Mitas – tai pasakojimas, perteikiantis žmonių idėjas apie pasaulį, žmogaus vietą jame, apie visa ko kilmę, apie dievus ir herojus; tai yra – fundamentinė apybraiža.
Legenda – tai ne pasaka, bet prozos folkloro žanras, artimas tiesai su nedideliu kiekiu fantazijos.
Broliai Grimai legendą apibūdino kaip „istoriškai pagrįstą pasaką“.
Sakmė yra artima legendai, nes perteikia liaudiškai interpretuotas istorines temas. Legendos pasakoja apie mitologinius veikėjus, kanonizuotus šventuosius, o sakmės – apie istorines asmenybes. Stebuklingumas dažnai pasireiškia įvykiuose, o jų herojai būna apdovanoti fantastiškomis savybėmis. Tačiau tokia interpretacija kupina individualios fantazijos. Todėl tekstas gali būti netikslus, bet ir neklaidingas, nes bet kuriuo atveju „ kiekvienoje pasakoje yra melo, kuriame slypi užuomina…“
Tai yra, pagrindinis tikslas yra pamokymas, kuris yra gaunamas iš pasakojimo, o ne pasakojimo tikslumas.
Terminų painiava yra natūrali pasekmė. Vaikams skirtos istorijos neįvardijame įžanga: „Tai mitas, o ne pasaka ar legenda – ir jų nepainiokite!“. Prasmė slypi kitur – epo patose, herojiškos žmonių praeities perkėlime: pirmiausia patriotiniais tikslais, o antra, doroviniame auklėjime.
Galima prielaida „Taip, mūsų laikais buvo žmonių, ne tokių, kaip dabartiniai…“ yra vyraujanti, bet ne išsami, nes vertybių kaita ir šiuolaikinė kultūrinė adaptacija skiriasi nuo visuotinės humanizacijos perspektyvos.
Milžino kelias
Taigi, legenda apie viską žinantį ir stiprų Finą McCoolą pasklido visur, ir vieną dieną nenugalimas milžinas iš Škotijos, vardu Benandonneris, atsiuntė jam laišką, kviesdamas į dvikovą. Ilgai galvojęs, kaip pasiekti Škotiją, kad pamokytų šį išsišokėlį, Finnas nusprendė trumpiausiu keliu nutiesti tiltą į kaimyninę salą.
„Ne! – mano anūkės desperatiškai protestavo. – Jis rovė didžiulius pakrantės riedulius ir mėtė juos į vandenį žingsnio atstumu“. Na taip, žinoma, atsiprašau.
Savo ruožtu, škotas išgirdo apie Finno išmonę ir pradėjo kloti sau kelią tokiu pat būdu.
Po dviejų ilgų sunkaus darbo dienų 20 km kelias buvo beveik nutiestas. Tada milžinas krito, ištiktas nuovargio, ir užmigo. Būtent tokioje būsenoje Finnas jį ir rado, tačiau buvo nustebintas milžino dydžio, kuris viršijo visus jo lūkesčius. Tada išmintingasis vyras grįžo namo į Airiją ir pradėjo svarstyti naują veiksmų planą. Geriausią variantą pasiūlė Finno žmona: ji pasisiūlė padėti savo vyrui. Taip jie ir nusprendė.
Kai po kažkiek laiko, įtūžęs dėl to, kad priešininkas nepasirodė, milžinas Benandoneris pasiekė Finno slenkstį, jo žmona pirmiausia pasiūlė persirengti. Ji jam įteikė milžiniškus kūdikių drabužėlius, pasiūtus iš patalynės būtent šiam tikslui. Tada ji pakvietė milžiną pasišildyti prie laužo, šalia kurio stovėjo didžiulis lopšys, ir ėmė jį siūbuoti. Benandonneris buvo sukrėstas, jis pagalvojo: „Jeigu vaikas yra tokio dydžio, tai koks tada jo tėvas?“. Išsigandęs milžinas pabėgo ir sugriovė tiltą į Škotiją.
Pasaka yra pasaka, o Bushmills pakrantėje išliko bazalto aštuonsienių luitų (oktaedrų) ketera.
Stebuklinga elnė
Finnas, kurio vardas reiškia „puikus“, natūraliai sulaukė didžiulio moterų dėmesio. Jis ir žmonų turėjo daug. Tačiau pati mylimiausia jam buvo elnė Sidba, kurios jis vos nenušovė medžiodamas. Pikta ragana pavertė ją gyvūnu, bet meilė sulaužė kerus. Jaunuoliai susituokė ir netrukus susilaukė vaikų, tačiau piktoji burtininkė neatlaikė pavydo naštos ir vėl pavertė moterį elne.
Kitoje istorijoje karalius Kormakas Ulfadas (Ilgabarzdis) pažada Finnui savo dukters Grunya ranką. Tačiau mergina įsimylėjo Finno sūnėną Dermadą O’Deaną ir kartu su juo pabėgo. Įsimylėjėliai pasislėpė pas Dermados globėją dievą Angusą.
Finnas norėjo atkovoti nuotaką, bet buvo nugalėtas ir turėjo sutinka su paliaubomis. Tačiau herojaus ramybė buvo sutrikdyta, jis negalėjo susitaikyti su tokiu įžeidimu ir kūrė keršto planą.
Po poros metų jis pakvietė Dermadą medžioti. Iš tako nuklydusį svečią sunkiai sužalojo šernas. Finnas pažadėjo jį pagydyti „gyvu“ vandeniu. Jis skubėjo į pagalbą nešdamas stebuklingą gėrimą delnuose, bet pakeliui jį išlaistė, ir Dermadas mirė.
Ir štai vėl pasigirsta mano mergaičių širdį veriantis riksmas:
„Tu viską sakai neteisingai! Pirma, Sadbą elniu pavertė ne burtininkė, o piktasis druidas Fir Darikh. Ir antra, Dermadas mirė dėl sužeisto kulno, kurį pradūrė stebuklingo šerno odos šerys!“
„Galiu lažintis, – nepasiduodu aš. – Kai kuriuose padavimuose druidą Fir Darikh pakeičia pavydi burtininkė. Ir Dermadas mirė nuo žaizdų, nespėjęs atsigerti gyvojo vandens. Taip pat neatmetama galimybė susižeisti įsidūrus laukinio gyvūno šeriais. Ir apskritai, pagal siužetą mitai tie patys, o perpasakojami visiškai įvairiai. Turbūt, yra daug variantų ir priklauso nuo pasakotojo nuotaikos. Čia aš, pavyzdžiui, stengiuosi pasakoti prasmingai, bet trumpai. Ar tai ne geriausias pasirinkimas?”
„Fine! – nepatenkintos sutiko mažosios „monstrės“. – Tęsk“.
Pagaliau. Visa laimė, kad galiu toliau pasakoti be komentarų, nes pyktis ir negailestingumas, klasta ir meilė, veidmainystė ir dievų nepatikimumas neturi pateisinimo, tik sukelia abejones: ar dievai sukūrė žmones, ar žmonės sukūrė juos pagal savo paveikslą ir panašius į save?
Tačiau vaikai į šį klausimą tikrai neatsakys.
Sabina Salim
Magiškas airių mitologijos pasaulis
Magiškas airių mitologijos pasaulis. Smaragdo salos deivės
Magiškas airių mitologijos pasaulis. Iš kur atsirado dievai?
Magiškas airių mitologijos pasaulis. Vandenų mergelės ir undinės
