Gruodžio 6-oji įėjo į Lietuvos Ambasados Airijoje istoriją kaip pirmasis lietuvių vaizduojamojo fotografijos meno pristatymas šioje erdvėje. Čia vyko Airijoje gyvenančios lietuvių fotomenininkės Linos Katkutės-Ūsės fotografijų paroda „Senovės lietuvių dievai ir deivės“.
Vakaro svečius pasveikino Lietuvos Ambasados Airijoje darbuotoja Dalia Sukackienė, pabrėžusi šio renginio išskirtinumą lietuvių bendruomenei Airijoje. Atvykusieji į uždarą vakarą galėjo išvysti unikalią ekspoziciją, kurioje šiuolaikiniai žmonės įkūnijo senovės lietuvių dievus ir deives. Modeliams tai buvo ypatinga proga pirmą kartą pamatyti save naujame amplua – jie tapo lietuvių pagonių dievais ir deivėmis. Kaip pabrėžė parodos autorė, kiekvienas portretas yra ne tik vizualinis meno kūrinys, bet ir sielos veidrodis, leidžiantis atskleisti individualų grožį ir unikalumą.
Parodą vedusi Laima Prokofjevienė pristatė fotografijose įamžintus senovės lietuvių dievus, deives ir juos įkūnijusius modelius – Airijos lietuvių bendruomenės narius: Perkūną – Joną Kriauklį; Saulę – Astą Milerienę; Mėnesį – Darių Milerį – Nojų; Laimą – Laimą Prokofjevienę; Vėjopatį – Arūną Teišerskį; Gabiją – Gabiją Augustą Vaičekauskytę; Žemėpatį – Vytautą Satkauską; Medeiną – Rasą Kochanauskaitę – Raižienę; Ragę – Genovaitę Pociūtę – Katkuvienę; Laumę – Rasą Mikonytę; Austėją – Inetą Quinn; Brėkštą – Oną Šablinskienę; Mildą – Ligitą Kavaliukę; Vėliną – Vismantą Volkovą; Giltinę – Dalią Kareivienę. Žiūrovai su susižavėjimu lygino dieviškąsias interpretacijas su realiais žmonėmis.
Dar daugiau šilumos ir jaukumo renginiui suteikė vakaro metu skambėjusios Jono Kriauklio atliekamos dainos. Parodos autorė Lina Katkutė-Ūsė padėkojo šeimos nariams ir draugams už pagalbą rengiant parodą, darbdaviui Konorui už nuolatinį skatinimą siekti tikslų, modeliams už pasitikėjimą, visiems atvykusiems bei ypatingai rėmėjui „Watermark“ už pagalbą atsispausdinti parodos brošiūras.
Linos Katkutės-Ūsės kūrybinė kelionė
Lina Katkutė-Ūsė – išskirtinio talento vaizduojamojo meno portretų fotografė, gyvenanti ir kurianti Dubline. Anksčiau buvusi siuvėja, Lina pripažįsta, kad šis įgūdis padeda jai kurti unikalius fotografinius įvaizdžius. Šiuo metu ji dirba nekilnojamojo turto agente ir vertintoja, tačiau vaizduojamojo meno fotografija išlieka jos tikroji aistra.
“Man fotografija yra nuoširdus siekis įamžinti tikrąją kiekvieno žmogaus esmę ir grožį. Aš ne tik fiksuoju veidus, bet ir kuriu meniškus vaizdus. Mano darbo esmė – parodyti tai, kas yra nepaprasta, atskleisti grožį, kuris dažnai nepastebimas, – nuoširdžiai dalijosi mintimis Lina. Kiekvieną nuotrauką stengdamąsi paversti šedevru, ji tiki, kad tikrasis portreto menas slypi detalėse: trumpalaikėse išraiškose, šviesos ir šešėlių žaisme, temos individualybėje. Kiekvienas jos sukurtas įvaizdis liudija šį tikėjimą.
Kiek laiko domiesi fotografija?
Į fotografiją atėjau netyčia. Faktiškai iš neturėjimo ką veikti. Draugavom su viena lietuvaite. Ji pasiūlė eiti pasimokyti. Tai nutiko 2011metais. Esu jai už tai labai dėkinga. Niekada negalvojau, kad fotografija ilgam užstrigs mano gyvenime. 2016 metais atsirado L&G Portraits.
Kaip kilo mintis suorganizuoti šią parodą?
Na, kaip ir kiekvienas menininkas, aš ne išimtis, norisi pasirodyti pasauliui ką darau. Nesu iš tų, kurie meluoja patys sau sakydami: ”Ai, aš čia tik dėl savęs…”. Netikiu tokiais menininkais. Visi kuriantys nori būti pamatyti ir išgirsti. Kitu atveju nematau prasmės kurti ir pasislėpus pačiam vienam mėgautis.
Ar tai pirmoji Tavo paroda?
Pirmą kartą nedrąsiai parodžiau savo darbus lietuviško teatro Airijoje “Alternatyva Alternatyvai” spektakliuose ir įvairiose mugėse. Tai Laimos Prokofjevienės, mano deivės Laimos, dėka atsidarė daugybė langų ir durų. Apetitas auga bevalgant, ir taip, tai yra pirmoji, mano asmeninė, kruopščiai suplanuota paroda.
Pagrindinis įkvėpimo šaltinis šiai parodai.
Noras kažką veikti, tobulėti, įtraukti į projektą savo bendruomenės narius. Na ir, žinoma, pasirodyti.
Apibūdink pagrindinę parodos temą ar idėją.
Tema parodai atėjo labai lengvai, ilgai nereikėjo burti, svajoti. Tiesiog vieną dieną vedžiojant šunis dukra Gabija sako: “Daryk senovės lietuvių pagonių dievų ir deivių parodą. Taip pat sutapo, kad Šv. Patriko parade Airijos lietuvių bendruomenės kolektyvas žygiavo apsirėdęs vaidilutėmis skambant senovinei sutartinei ir reprezentavo pasauliui senąsias lietuviškas šaknis.
Ar buvo kažkoks gyvenimo įvykis ar patirtis nulėmusi šių darbų gimimą?
Buvau visa esybe pasinėrusi į tautinius šokius. Laikui bėgant pajutau, kad esu tik skaičius, be veido, be asmenybės. Apėmė liūdesys ir tuštuma. Supratau, kad atėjo metas uždaryti duris tam, kad atsivertų kitos.
Atsirado kažkoks neapsakomas lengvumas, laisvė ir gera energija gyvenimui, naujiems projektams ir kūrybai.
Kaip pasirenki temas savo fotografijoms?
Laikausi savo stiliaus. Aišku, kad seku daugybe patinkančių autorių, stebiu jų darbus ir svajoju, kad aš irgi taip noriu. Aišku, kad darau namų darbus, labai atsakingai ruošiuosi kiekvienai fotosesijai. Būdavo, kad “nušienauji” visus aplinkinius parkus, parsivelki puokštes laukinių gėlių, smilgų. Tuomet juokavau, kad vieną dieną gausiu baudą už gamtos žalojimą.
Proceso eigoje gaunasi viskas spontaniškai. Niekas nežino, koks bus galutinis rezultatas. Net aš pati.
Kokius techninius sprendimus naudojai kurdama šią parodą?
Pačius paprasčiausius: namų studija, viena lempa, vienas ar du fonai ir fotošopas sluoksniams.
Tai kruopščiai suplanuota paroda? Ar daugiau spontaniškai?
Tai kruopščiai suplanuota paroda. Perskaičiau daug literatūros apie senovės lietuvių dievus ir deives. Iš gausybės dievybių stengiausi atsirinkti pačius svarbiausius ir žinomiausius, nes visus sukurti per tokį trumpa laiką buvo neįmanoma. Finansai taip pat turėjo didelę įtaką apsiribojant ties dievybių skaičiumi. Visas projektas buvo finansuotas mano pačios lėšomis: rūbai, aksesuarai, spaudiniai, rėmai, stovai, knygelės ir t.t. Ačiū “Watermark” už atspausdintas brošiūras.
Daviau savo projektui metus laiko ir labai smagu, kad jis sutilpo į nusibrėžtus laiko rėmus.
Koks buvo didžiausias iššūkis kuriant šiuos darbus?
Sąmoningai modelius rinkausi iš lietuvių bendruomenės. Paprastus žmogeliukus, vieni žinomi bendruomenės veikėjai, kitų veidai kažkam bus matomi pirmąkart. Didžiausias iššūkis buvo vyrai. Iš kur jų gauti? Laimei, vyriškų dievybių pasirinkau nedaug. Sunkiau sekėsi su deive Milda. Išbandžiau keturis variantus, kol pagaliau buvau patenkinta rezultatu.
Kaip išgyveni akimirkas, kai trūksta kūrybinės energijos?
Niekaip. Paprasčiausiai nieko nedarau. Dirbu savo įprastus rutininius darbus.
Kuris iš eksponuojamų darbų yra Tavo mylimiausias? Kodėl?
Čia kaip paklausti, kuris iš tavo vaikų tau yra mylimiausias? Kiekvienas darbas yra mano mylimiausias, net negalėčiau išskirti, kuris yra pats pačiausias. Visi penkiolika sudaro nedalomą visumą.
Kaip šios parodos darbai skiriasi nuo Tavo ankstesnių projektų?
Aš nelabai nukrypau nuo savo mėgstamiausio braižo. Skirtumas tame, kad tai yra serija kruopščiai suplanuotų prasmingų darbų.
Kokių įdomių ar netikėtų komentarų apie savo darbus esi sulaukusi?
Na gal, kad mano darbai, neįprasti, paslaptingi, ne tokie kaip visų arba, kad nieko panašaus anksčiau neteko matyti. Mano darbai nėra plačiai visuomenei priimtinas stilius. Pas mane ateina tik tie, kam tikrai mano darbai patinka.
Kokių klausimų Tau dažniausiai užduoda apie Tavo darbus?
Kaip tai padarei?
Ar yra specifinė žinutė, kurią nori perduoti per šią parodą?
Nepamiršti, kas mes esame ir iš kur atėjome. Branginti savo šaknis, papročius, kalbą ir, svarbiausia, vieni kitus.
Tavo pagalbininkai ruošiant šią parodą.
Visų pirma visi mano modeliai, kurie nežinodami rezultato, nežinodami temos sutiko dalyvauti mano avantiūroje. Be abejo, mano šeimos palaikymas ir tikejimas, kaimynė Rasa ir mano ilgametė draugė Laima, su kuria galima nerti stačia galva į bet kokią avantiūrą. Be visų šitų nuostabių žmogeliukų nieko nebūtų įvykę.
Planai ateičiai. Kokios parodos laukti?
Jau mintyse sukasi kitas projektas. Turiu net padariusi vieną darbą. Jei viskas pavyks kaip sugalvojau, sekanti paroda bus skirta teatrui. Bet apie tai dar anksti kalbėti.
Dėkoju už nuoširdų pokalbį ir linkiu sėkmės!
Ir kaip pasakė P.Coelho: “Galimybė įgyvendinti svajonę – štai kas daro gyvenimą įdomų.”
Paruošė Inga Murauskaitė
