Žmogus taip jau sutvertas, kad vis keliauja, lanko naujas vietas išbando veiklas ir patirtis. Tuo gyvenimas ir idomus. Ir vis tik savęs kartais ieškome ir praeityje. Ten kur liko išvaikščioti takai,kur mokyklinis suolas dar mena vaikišką juoką, išdaigas, gramatines klaidas ar tą pirmą mokyklinę meilę…
Šįkart viešėjau Lietuvoje tik keletą dienų,bet įspūdžiais gyvensiu, neabejoju,dar labai ilgai. Buvau pakviesta į savo buvusias mokyklas (esu baigusi Labūnavos pagrindinę mokyklą,Kėdainių raj. ir Babtų vidurinę, Kauno raj.). Bet apie viską iš eilės…
Labūnavos mokykla
Labūnavos mokykla nuo 2015 metų vykdo projektą ,,Sėkmės pamoka“. Tai ciklas susitikimų su buvusiais mokiniais, kurie savo pavyzdžiu, pasiekimais įvairiose srityse įkvėptų mokinius siekti kilnių asmeninių ir visuomeninių tikslų. Dar vasarą gavusi pakvietimą pravesti „Sėkmės pamoką“ savo mokykloje nerimavau.. Ir ne be priežasties. Nėra paprasta sugrįžti į savo pradžią – sunkiai sekėsi valdyti emocijas ne tik vaikštant po klases, koridorius, bet ir prasidedant pamokai…
Vaikai skaitė mano eiles. Skaitė ir mokytoja N.Steiblienė, kuri kažkada mane mokė lietuvių kalbos. Pasakojau vaikams apie savo gyvenimą dabar, Airijoje, apie vaikystės prisiminimus mokykloje.
Bene ryškiausias – kai dar pirmoje klasėje laukdavom prie lango žiūrėdami į kelią, kas pasirodys? Ir pagaliau, pasirodė Ji – Pirmoji Mokytoja, poetė O.Kalvaitienė. Bėgdavom lenktyniaudami, nes pirmieji galėdavo įsikibti mokytojai į ranką ir panešti krepšelį su sąsiuviniais. O ji šypsodavosi ir glostė mūsų galveles. Visada norėjau būti panaši į Ją – kūrybiškumu, ta nepaprasta šypsena ir meile kiekvienam esančiam šalia…
Įdomiausia buvo išgirsti vaikų klausimus: ar darėte namų darbus, ar bėgot iš pamokų?
Esu dėkinga mokyklos direktorei Ritai Karnilavičienei už pakvietimą, už šią nepaprastą galimybę sugrįžti į pradžią, už Padėkos raštą, kuris man be galo brangus, už tai, kad pasijutau lyg būčiau grįžus namo…
Babtų gimnazija
O į Babtų gimnaziją pakvietė poezija ir mano mylima mokytoja Dalia Masaitienė. Ši mokytoja 1989 m. organizavo mokykloje šventę – pirmąjį renginį ,,Poezijos ruduo“ ir nuo to laiko jis vyksta kasmet. Svečias tada buvo poetas kunigas Ričardas Mikutavičius. Teko garbė skaityti savo pirmuosius nedrąsius kūrybinius bandymus ir man, tuomet septyniolikmetei moksleivei.
Nuo to laiko mokykloje apsilankė daug žymių poetų, aktorių, kaip J. Marcinkevičius, L.Noreika, A.Ruseckaitė, V.Kochanskytė, D.Kajokas ir kiti. Dabar jau antrus metus šią tradiciją sėkmingai tęsia mokytoja Laima Grucė. Ir štai šiemet į jubiliejinę, jau trisdešimtąją ,,Poezijos rudens“ šventę, buvo pakviesta poetė, psichologė E.Šeputytė, šventės organizatorė, kuri, deja, jau dvejus metus nedirba mokykloje, D.Masaitienė ir aš…
Tai buvo tikras sugrįžimas į vaikystę, jaunystę – toks jautrus, kaip per rasotą žolę ankstyvą rytą eini ir dilgčioja paširdžiuose, o tu šypsaisi, nors ir gelia…
Stovėjau toje pačioje scenoje, ir, pasakysiu dar daugiau – skaičiau tą patį eilėraštį ,,Smilga“, kaip ir kažkada… Ekrane keitėsi vaizdai – mano mokyklinės nuotraukos, akimirkos iš visuomeninės veiklos Dubline. Tarsi tiltas iš praeities į dabartį. Mokiniai deklamavo P.Širvio ir kitų poetų eiles. Klasės draugų – Ingos ir Dainiaus – dukra Emilija Svetulevičiūtė skaitė mano eilėraštį ,,O Airijoj lyja lietus…“
Kalbėdama apie save, apie poeziją ir mokyklą, prisiminiau paskutinį skambutį (juk tokios akimirkos išlieka amžiams) ir paskutinę istorijos pamoką. Jos metu istorijos mokytojas Mindaugas, priėjęs prie mano suolo, pasakė: „Rasa, kai išleisi savo pirmąją knygą, nepamiršk ir manęs…“ Tada šie žodžiai man neatrodė labai reikšmingi, tačiau jie lydėjo mane tarsi priminimas, raginimas, tarsi švelnus priekaištas… ,,Žinau kad tai užtruko ilgokai, tačiau aš tikrai nepamiršau“, – pasakiau stovėdama savo mokyklos scenoje ir savo pirmąją knygą dovanodama mokytojui Mindaugui Dulskiui. Mokytojas dėkojo už tai, kad jo linkėjimas išsipildė ir dar už tai, kad gera didžiuotis savo mokiniais. O aš tyliai galvojau, kad vien dėl tokių susitikimų,dėl tokių akimirkų verta gyventi…
Galimybė vėl praverti klasės duris, atsistoti prie lentos, apkabinti mokytoją – tai neįkainuojama.
Linkėjau mokiniams siekti savo svajonių. Juk viskas – mūsų rankose. Jei tiki, kad gali pasiekti (visai nesvarbu ką, svarbu tikėti), vadinasi – tu gali. O jei manai, kad tai per sunku, ką gi, vadinasi, tai ne tau, nes tik tu gali pasirinkti, kuo tikėti. Svarbu – gyventi dabar, nepaliekant svarbiausio rytojui…
Šlama rudenį krintantys lapai
Tyliai praveriu klasės duris
Surandu ko maniau jau netekus:
Kiek daug žodžių,akių,šypsenų..
Vis kartoju-kaip gera sugrįžti…
Ir ieškoti savęs jau kituos…
Tais takais praeitin į vaikystę,
Apkabint ir likimui dėkot…
Rasa Kochanauskaitė Raižienė
Dublino lietuvių bendruomenės pirmininkė
