Airijos lietuviams, o ir ne tik jiems, pažįstama, į mūsų laikraštį kartais parašanti Dalia Smelstoriūtė, gyvenanti kažkur vidurio Airijos kaime, kai koronavirusas apribojo visų laisves, o kai kurių ir teises, daugiau būdama namie, sėdo prie stalo, paėmė plunksną į rankas ir kažką parašė. Kas iš to išėjo, spręskite Jūs, mieli skaitytojai. Šiame laikraščio „Lietuvis“ numeryje skelbiame Dalios pasakojimo antrą dalį (pirma dalis Nr. 7(542)).
II dalis
Namo grįžau visai sutemus, spausdama prie krūtinės Švyturio baltą ir mineralinį ir šokčiodama nuo kelio į pakrūmę ar už medžio, kai išgirsdavau mašinos burzgesį. Laimei, tik du kartus…
Vartai buvo atidaryti. Mašinos nebuvo. Pakirto kojas ir vos neišmečiau Švyturio balto. Mineralinis tai plastiko butely…
Kur manasis? Išvažiavo? Kaimynai į ligoninę išvežė? Ir kam aš išėjau. Lyg negalėjau iš krano užvirinti vandens, supilti į butelius ir šaldytuve atšaldyti… Gal dar neužkrėstas, nors jau kelias dienas televizorius kalbėjo, kad tas pamišęs Priešogardos turėtojas žada prieš mus imtis ne tik šito nejuntamo karo, bet dar ir cheminį ar bakteriologinį ginklą panaudoti. Vandens šaltiniai patys jautriausi. Gal dar neužkrėsti… Būčiau dar spėjusi… Elektrą ir ryšį irgi dar turėjom. O su kaimynais vis rečiau ir rečiau matėmės. Juk negali žinoti, kas kurį užkrės…
Ir kam aš jį palikau? Dar buvo gera stiklinė to mineralinio vandens…
Įėjau į virtuvę. Indai neplauti. Kaip palikau vakar ryte, taip ir radau.
Pravėriau miegamojo duris ir tyliai pašaukiau:
– Jonai…
Niekas neatsiliepė. Drebėjo rankos. Paliečiau sujauktą lovą. Jo ten nebuvo. Ir ko aš išėjau?.. Bijojau eiti į svetainę, bet pasilikti miegamajame buvo dar baisiau…
Tarpdury kažkas palietė man koją. Vos nesuspigau, bet prisiminiau katę. Nors ji su manimi. Šilta. Minkštutė. Murkianti.
Fotely kažkas baltavo. Dievuliau… Jis…
Paliečiau galvą, pečius… Jis krūptelėjo. Pasilenkiau. Lūpomis paliečiau kaktą. Gal kiek šiltesnė nei normaliai. Bet vėsesnė, nei palikau išeidama.
– O ko ne lovoj?
– Tavęs laukiau.
– Gerti nori?
– Ar yra šaldytuve?
– Atnešiau. Buvau miestelyje.
Šaldytuve dar buvo keli gurkšniai mineralinio, bet krano vanduo jau buvo išgertas. Gerai, kad gėrė, kol manęs nebuvo.
– Gana.
Pastačiau stiklinę ant staliuko.
– O kaip kojos? Ar skauda pėdas? Gal atsigulsi?
Padėjau persėsti ant sofos. Nuaviau basutes.
– Ar šalta? Gal valgyt nori?
– Ne, tik gerti.
– O gal Švyturio balto?
– Tada gal ir mažiuką gabaliuką mėsos su salota. Tik mažiuką, o tai tu man visada daug duodi.
Kol buvau virtuvėj, jis man pasakojo, kad Grenlandijoj ištirpo kažkiek trilijonų kubinių metrų sniego.
– Tai Grenlandijoj jau juoda žemė matosi?
– Ne žemė, uola…
– Na uola… Ir kiek tos uolos atsidengė?
– Televizorius nerodė. Bet vyksta klimato kaita ir sniegas ten tirpsta labai greitai…
– O per kiek laiko tie trilijonai tonų sniego nutirpo? Per dieną? Savaitę? Metus?…
– Nežinau… Nesakė. Bet jei ir toliau žmonės taip neatsakingai elgsis, tai užlies visą Floridą.
– O kiek tos Floridos užlieta dabar? Ar jau visa po vandeniu?
– Nerodė… Dar ne, bet pagal paskutinius duomenis jūros lygis ten pakilo 5 centimetrais.
– O kiek Mūsųvaldos pajūrio po vandeniu?
Už lango išgirdau stabdomą mašiną. Kažkas pasibeldė. Širdis tuk tuk… Kas gali belstis vos ne vidurnaktį?
Už durų stovėjo seselė baltu chalatu ir vairuotojas.
– Ar čia Jonas gyvena?
– Čia…
Kas galėjo iškviesti greitąją? Gerai, kad aš namie.
– Kokia jo savijauta?
– Dabar jau nieko. Vakar buvo blogiau, bet dabar jau beveik neašaroja ir nebedūsta.
– Vis tiek užkratas organizme yra. Patikrinsim.
Abu užsidėjo gaubtus ant galvos ir pasikeitė pirštines.
Jonas stengėsi nusimesti apklotą ir atsistoti.
– Kur jūsų mobilus?
Radau prie fotelio, bet nieko nesupratau…
– Programėlė rodo, kad turit visus požymius. Ligoninėj padarysim tyrimus ir, jei sveikas, grįšit namo. Gerai, kad turit programėlę ir pildot.
Seselė subaksnojo į ekraniuką. Telefonas nušvito ir ji dar kažką patikrino.
– Jau geriau, – konstatavo ji ne taip užtikrintai. – Bet dar virusas yra. Reikia į ligoninę. Kaip jaučiatės? Ar galėsit pats nueiti iki greitosios?
Padėjau Jonui apsivilkti megztinį. Suradau basutes. Pati užsimečiau lengvą striukelę.
– Ne, jums negalima. Ar ir jūs turit priešido-21 požymių? Akys ašaroja?
– Nea…
Gerai, kad nusiploviau veidą grįžusi.
– Tada jums negalima. Virusas labai pavojingas. Ir klastingas… Mes jums paskambinsim, kada galėsit atvažiuoti pasiimti.
– O numerį ar turit?
Ji dar pasitikrino savo planšetėj. Kažką ten subaksnojo. Turėjo ir mano duomenis. Tik aš nieko į savo programėlę nerašiau. Nei kur ar kada buvau… O vakar eidama į miestelį, buvau pamiršusi mobilų namie… Jos planšetėj aš buvau sveika.
Uždarydami greitosios dureles, dar mane nuramino, kad paskambins, ir jei jau antikūnai susidarė, galėsiu pasiimti Joną namo nors ir kitą dieną. Praneš.
– Testo rezultatų reikės palaukti dvi dienas.
Virtuvėj ant padėklo dviejose lėkštutėse buvo po du mėsos gabaliukus su majonezu įvynioti į salotos lapą. Ir po riekelę duonos su sviestu. Ir Švyturio balto butelis su atidarytuvu. Iš lentynos pasiėmiau stiklinę ir pradėjau valgyti.
Pajutau, kad alkana. Suvalgiau ir Jono dalį, o pusę Švyturio balto užkimšau ir pastačiau į šaldytuvą.
Galvojau apie manąjį. Kaip jis ten vienas greitojoje? Gal jau ligoninėje. Juk netoli. Paskambinau. Ir išgirdau jo mobilų svetainėje… Net paskambinti jam negaliu… Naktį atsiliepė tik automatas. Ir kompiuteryje suradau tą patį priešido-21 centro numerį. Girdėjau tą patį:
– Jei bendravote su nesivakcinavusiu žmogumi, skambinkite…
Atsiguliau svetainėje ant sofos. Įjungiau abu telefonus pakrauti.
Televizoriuje perjungiau kelis kanalus ir jųtjūbėje užsistačiau vietnamiečių budistą Thich Nhat Hanh, nes tik jis vienas šiek tiek ramino. Nesiklausiau, ką jis sako, bet jo balsas guodė.
Po jo automatiškai įsijungė moteriškas balsas. Medituokime… Atsigulkite patogiai… Įkvepiam… Iškvepiam… Klausykitės tik savo kvėpavimo… Įkvėpkit… Šypsokitės… Šypsokitės savo galvai… Ar ji patogiai guli…Iškvėpkit… Paleiskit… Ar ramu jūsų galvoje?…Neramu… Apie galvą… Iškvėpkit… Paleiskit mintis… Įkvėpkit… Nusišypsokit savo galvai… Iškvėpkite… Paleiskit…Įkvėpkit… O dabar pasitikrinkite akis… Šypsokitės joms… Padėkokite akims, kad jos jums pasaulio grožį visą dieną rodo… Iškvėpkit ir atpalaiduokit jas…
Dar girdėjau moters balsą minint rankas. Jau neprisimenu, ar ji liepė joms padėkoti, nes ir apie pečius nesakė, kad jie visą pasaulio naštą išlaiko ir todėl juos reikia saugoti, mylėti ir dėkingai būti, kad juos, o ne plastikinius pakaitalus turi…
Valerija pasikeitė kelius… Kaip vaikystėj: “Pele, pele, te tau kaulinį… Duok man geležinį…” Valerija sako, kad gerai. Tik nepastebėjau, kad daugiau ar toliau nueina… Parduotuvėj bent ant vežimėlio užsiguli, ir keliai dar laiko. Ir kojos dar neša…
Pažadino skambutis. Mikola pasakė, kad pakeitė stabdžio trinkelę ir vieną priekinę padangą. Technikinę gal praeis… A, tai todėl varteliai buvo atviri ir mašinos nebuvo. Kaip aš pamiršau? Juk pati jam mašiną nuvariau.
Mikola prieš kelerius metus atvyko iš Priešogardos ir apsigyveno už miestelio. Turėjo geras rankas, ir daug kas jam veždavo mašinas patvarkyti. Ne vien todėl, kad jis nebrangiai ėmė, bet kad jos ilgiau traukdavo. Galėjau paprašyti, kad atvažiuotų pas mane su mašina, o aš jį paskui parvežčiau namo. Bet nenorėjau viena būti namie ir išėjau į miestelį pėsčia.
Katei, o ir man pieno reikia. Sviestas baigiasi.
Diena buvo apniukusi, bet nelijo.
Tik priėjau miestelį ir suskambo mobilus. Skambino iš ligoninės. Sakė kad atvažiuočiau. Registratūroj pasakys, kur Joną rasti.
Na va, kaip laiku.
Mieste prie ligoninės kažkas pasikeitė. Nesupratau, kodėl ji kažkokia kitokia. Galvoj vėl pradėjo čirpti žiogai, o gerklę apjuosė kažkoks lankas.
Registratūroje pasižiūrėjo į mane ir pasakė:
– Eikit paskui mane.
Sukau paskui moterį tai kairėn, tai dešinėn. Kiek tų koridorių. Praėjom koplyčią su geltonais suolais ir degančia elektrine žvake.
Kojos susipynė, bet dar susilaikiau neparklupusi.
Pasukom į siaurą apytamsį koridorių ir ant durų pamačiau “Skrodimas”…
– Ar jums gerai?
Gerai… Negerai… Gerai… Aš juk su mašina… Aš grįšiu namo…
Mane įvedė į skrodimo kambarį. Vidury mačiau metalinį stalą ir į plastiką įvyniotą masyvų paketą. Akys taip ir nenukrypo nuo jo…
– Palaidoti turit dar šiandien. Ar turit kapus? Jei ne, tai yra bendri savivaldybės skirti kapai priešido-21 aukoms. Duosim nukreipimą. Bus pigiau.
Dieve… Kapus… Kapai… Už kapus… Nebuvom jauni, bet apie kapus nekalbėdavome. Ne todėl, kad bijojom. Paprasčiausiai užteko kitų temų net ir apie ligas prakalbus.
Plastiko paketas ant metalinio stalo toks didelis… Jonas toks gremėzdiškas nebuvo… Visada atrodė, kad į senatvę jis net už mane žemesnis pasidarė ir kai apkabindavau, rankas jam lengvai sunerdavau už nugaros…
– Ligoninėj yra tarnyba. Antrame aukšte. Virš registratūros. Ten duos ir katafalką, ir duobkasius. Jei primokėsit, nuveš į jūsų kapus.
Tik palaidoti dar turit šiandien. Ir negalima išvynioti. Laidoti reikia specialiame maiše.
Dievuliau… Maiše… Kaip katę…
– Yra karstai, bet į karstą reikia dėti su maišu. Neišvynioti…Virusas… Jo virusas buvo ypač klastingas. Nesitikėjom, kad jis mirs dar pakeliui į ligoninę.
Žiūrėjau tai į maišą, tai į kalbančią burną. Bijojau visko. Labiausiai – kalbančiojo akių… Mirė… Dar pakeliui į ligoninę…
Trūko oro. Norėjau tik į lauką. Lauk iš čia. Virš registratūros nueisiu paskui. Dabar tik į mašiną. Mašinoj galėsiu pagalvoti.
Išėjusi nesusigaudžiau. Mašinų stovėjimo aikštelė priminė naujus tvarkingus miesto kapus.
Pasikuičiau kišenėse, bet talonėlio neradau. A, paskui… Virš registratūros paskui…
Galų gale pamačiau savo mašiną. Greičiau į ją…
Ant stiklo po valytuvu pamačiau lapelį. Mašinos ratai buvo užrakinti.
Dalia Smelstoriūtė
Nuotraukos iš autorės asmeninio albumo
(Tęsinys kitame laikraščio numeryje)
