Kaip greitai laikas bėga. Lyg svetimi vaikai auga. Kada čia mes su Džeku prisijungėm prie „Lyrikos vakarų“. Atvažiuodavom pasidžiaugt, pabendraut, paskanaut Dublin duonos, kibinų, tortų su arbata ar kava ir pasiimti saldainį kitą kelionei namo. O prisiminimų tą vakarą! Ir pasakojimų mūsų kaimynei ir sekretorei Moryn kitą dieną! O sieloj taip gera. Taip šviečia vilties anot Maironio!
Klausiausi šeštadienį linkėjimų penkioms moterims per „Lyrikos vakarų“ dešimtmetį ir bandžiau įsivaizduoti šitų moterų pulkelį. Kokios jos buvo, kai augo mamai ant kelių. Kaip per pertraukas vaikščiojo įsikibusios už rankų pirmajai mokytojai. Kaip sekiojo akimis literatūros mokytoją ir gaudė kiekvieną jos žodį. Ir linkstančiais keliais, plastančiom širdim lipo į sceną ir deklamavo, deklamavo… Deklamavo kitų poetų eilėraščius, o po to – savo…
Mes visi užaugom su :
“Virė virė košę vaikai atsilošę.
Tam davė. Tam davė. Ir šitam įkrėtė.
Dar ir šitam nuo dugno prikrapštė.
O va tam mažyčiui ir neteko…
Bėga pelytė vandenėlio
Košelei virti,
Mažulėliui duoti!”
Tos paprastutės vaikiškos kalbelės dainelės – mūsų pirmoji lyrika.
Paaugam ir mums jau reikia:
“… Trakų štai garbinga pilis!
Jos aukštus valdovus užmigdė kapai,
O ji tebestovi dar vis!”
Čia – viešumai, o sau, kur į kamputį įlindus, nuo visų pasislėpus:
“Dievuli mano, kas per šviesios naktys!
Ir kas plačių padangių per aukštumas!
O žvaigždės, žvaigždės! didelės ir mažos
Taip spindi, net graudu, Dievuli mano.”
O paskui – pirmoji meilė su dainomis, šokiais, estrada. Bet ta poezija ir lyrika garsiau ar tyliau beldžiasi į mūsų gyvenimą. Kai kurie jau patys organizuojam savas namų lyrikos popietes ir vakarus tam Vienam Vieninteliam, o po to ir kepestuojantiems, klykiantiems, straksintiems pupoms ir žirniams.
O dar paskui … Mes kaip tos žuvys – gilyn, nes kitur saulė skaisčiau šviečia, dangus žydresnis, pinigas skalsesnis. Va taip per metus kitus uždirbsim ir grįšim atgal namo, pas savus, dainuoti naujų dainų, deklamuoti naujų posmų. Ir jau – 10 metų. Daugeliui – net daugiau…
O dangus? Dangus čia dažnai apniukęs, bet taip padaužiškai – nušvinta saulė penkioms minutėms ir vėl po debesiu miegot. Ir lyja dažniau. Bet sninga retai. Ir saulė ne tokia kaitri kaip liepą Vilniuje ar Palangoj. Ar Nidos kopose. Ir pinigas išmokamas kas savaitę dažnai pasibaigia ketvirtadienio vakarą. Kur jau čia bevirsi košę iš poezijos… Ir visgi…
Kai mūsų „televizoriaus“ ekranuose pasirodo skelbimas “Šį šeštadienį Dublino Maloningosios Biblijos draugijos salėje „Lyrikos vakaras“…, Džekas klausia: “O ką mes šį šeštadienį darom?” Jei nieko rimto, važiuojam į Dubliną. Kur nuo pat durų pasitinka smagus šurmulys ir šypsenos. Ta ypatinga atmosfera penkių moterų sukurta – Rasos, Loretos, Ingos, Vitos ir Gintarės. Iš savo vaikystės, jaunystės prisiminimų. Mums visiems.
Bandau įsivaizduoti knygų lentyną „Lyrikos vakarų“ moterų airiškame nuomojamame bute ir nelabai įsivaizduoju. Ar tai poezijos knygų eilutė, kuri vis tįsta su kiekvienu apsilankymu Lietuvoje? Ar tai žurnalai su eilėraščiais dar nežinomų, gal nelabai dažnai rašančių, bet nuoširdžių žmonių, kuriuos mokykloje padaužos pravardžiuodavo poetais? Gal greičiau tai jau ir ne lentynos, o kompiuteris. Atsidarai ir iš ekrano lyg blankstančios ryto žvaigždės tau šviečia žodžiai.
Ir – iš tų švytinčių žodžių šitos penkios moterys sukuria šventę. „Lyrikos vakarus“.
Per dešimt metų jų buvo daugiau nei 50. Jau atsirado savi poetai, skaitovai ir muzikantai saviems klausytojams.
Ne tik iš Dublino. Atvažiuoja lietuviai iš Dundalko, Voterfordo, Airijos vidurio. Atvažiuoja klausytojų šeimos su vaikais. Kartais tie vaikeliai mamas atlydi į sceną ir spontaniškai inscenizuoja mamos skaitomą eilėraštį ar dainuojamą dainą. Būna, kad po programos, dar į sceną užlipa vyriškis ir paskaito sukurtas eiles savo Danutei.
Kiekvienas „Lyrikos vakaras“ pilnas gerumo. Žavesio ir kūrybingumo čia nestinga. Ir sakom – iki kito karto! Ar kaip Rasa:
“Mano laimei tikrai užtenka
Tik tavęs ir puodelio kavos.”
Dalia Smelstoriūtė