Dublino lietuvių bendruomenės ataskaitiniame susirinkime buvo peržvelgti nuveikti darbai, aptarti labiausiai pasisekę projektai. Susirinkę bendruomenės aktyvistai išsakė savo nuomones, pamąstymus apie veiklą, galimus pasikeitimus, pageidavimus. Visus pralinksmino susirinkimo pabaigoje parodytas trumpas video iš paskutinio ,,Protų mūšio”. Susirinkimo metu vyko ir bendruomenės pirmininko rinkimai, kurių metu jau dešimtai kadencijai išrinkta Rasa Kochanauskaitė Raižienė. Beje, Rasa ne tik Dublino lietuvių bendruomenės pirmininkė, “Lyrikos vakarų”, “Baltojo paukčio skrydžio” ir kitų jau tradicija tapusių renginių organizatorė, bet ir nuolatinė laikraščio “Lietuvis” pagalbininkė, visada randanti laiko pasidalinti savo mintimis įspūdžiais su mūsų skaitytojais. Sveikinam Rasą ir prašome trumpam sugrįžti į praeitį ir apžvelgti bendruomenės nueitą kelią.
“Dublino lietuvių bendruomenė oficialiai buvo įvardinta pirmajame Airijos lietuvių bendruomenės (ALB) suvažiavime, kuris įvyko 2005 metais. Dublinas ne tik Airijos sostinė bet ir didžiausia lietuvaičių susibūrimų vieta. Čia gausiausiai vyksta renginiai, susibūrimai, sporto varžybos, įgyvendinami įvairūs projektai. Veikia jau dviejų lituanistinių mokyklų “4 Vėjai” filialai (trečiasis – Droghedoje).
Lietuviai žaidžia krepšinį, futbolą. Airijos lietuvių Bėgikų klubo nariai dalyvauja įvairiuose maratonuose, o savaitgaliais kviečia entuziastus į ruonių rytus. Dubline veikia net du lietuvių teatrai (Dublino “Mažasis teatras” ir “Alternatyva Alternatyvai”). Jau beveik dešimtmetį poezijos ir muzikos mylėtojus džiugina “Lyrikos Vakarai”. Veikia Airijos lietuvių profesionalų klubas. “Aurora Project” organizuoja dubliniečius suburiančius “Protų mūšius”, lietuviškų filmų seansus, atlikėjų iš Lietuvos koncertus, spektaklius. Per visus tuos Dublino lietuvių bendruomenės gyvavimo metus nemažai nuveikta ir be galo daug kurta ir svajota. Daugelis didžiuojasi galėdami save vadinti bendruomenes nariais. Pirmoji bendruomenės pirmininkė buvo Laura Garbatavičiūtė Down. Vėliau Dublino lietuvių bendruomenei vadovavo Eglė Sakalauskienė. Nuo 2008 metų lapkričio mėnesio bendruomenei vadovauju aš”.
Teiraujamės, kaip jai pavyko taip ilgai išsilaikyti šiame poste ir kaip ji jaučiasi, kai šios garbingos pareigos vėl patikėtos jai? “Iš tiesų net nesitiki, kad jau dešimtus metus vadovausiu Dublino lietuvių bendruomenei . Laikas prabėgo nepastebimai. Tik atsigręžus atgal suprantu, kad išties nuveikta ne taip jau ir mažai. Pamenu pirmuosius renginius, kai su kūrybinės grupės merginom organizavom arbatėlę po renginio, nešėm namie keptus pyragus. Nepažinojome jokių dainininkų, čia gyvenančių poetų, o norėjome surengti poezijos vakarą. Ir tada vieną sekmadienio rytą suskambo telefonas – skambino Jonas Krauklys – pirmas žmogus, pasisiūlęs dainuoti. Nuo to laiko išaugo gražus atlikėjų būrys. Po renginių savo tortais ir kvepiančia duona visada vaišina nuolatinis mūsų renginių rėmėjas “Dublin Duona”. Susiformavo puiki aktyvių žmonių komanda, kurie aukoja savo laiką, kuria, organizuoja.
Bendruomenės viduje veikia jau daug puikių kolektyvų. Pamažu formuojasi bendruomenes tradicijos. Dubliniečiai visada gausiai renkasi Liepos 6-ąją giedoti “Tautiškos giesmės”, kiekvieną rudenį renkamės į “Airijos lietuviams rūpi” organizuojamą “Labdaros vakarienę” ir labai didžiuojamės šios savanoriškos organizacijos veikla, nes ji šildo mūsų širdis, susivienija ir suteikia galimybę mums, paskendusiems kasdienybės darbuose, pasijausti geresniems, supratingesniems ir bendromis jėgomis padėti onkologinėmis ligomis sergantiems Lietuvos vaikams.
Jau trejus metus Dubline organizuojame padėkos vakarą “Balto Paukščio skrydis”, kurio metu medinėmis skrendančio paukščio statulėlėmis apdovanojame labiausiai nusipelniusius bendruomenės narius ir rėmėjus. Žodžiu, už mūsų pečių – ilgas nueitas kelias, įgyta įdomi patirtis, sutikti įdomūs ir kūrybingi žmonės ir išmoktos gyvenimo pamokos. Visa tai, kas padaryta – tai mūsų visų nuopelnas. Savanoriai – tai tie žmones, prieš kuriuos lenkiu galvą ir kuriems visada būsiu dekinga už nemiegotas naktis, už ginčus, pokalbius, už tas valandas, kurias ,,pavogiam”‘ iš savo pačių poilsio akimirkų ir iš savo šeimų. Neįmanoma visko įvardinti ir apie viską papasakoti”, – sako Rasa.
Pasiteiraujame Rasos, o kokie šie metai buvo jai, kas įvyko jos gyvenime? “Man ypatingai sėkmingi buvo jau išeinantys 2018-ieji metai. Palaikoma ir skatinama artimiausių žmonių, draugų, išleidau savo poezijos knygą ,,Nepaliki svarbiausio rytojui”. Tai buvo sena svajonė ir ji pagaliau išsipildė! Norėčiau padėkoti visiems už skambučius, žinutes, laiškus, už tuos paprastus priėjimus gatvėje ar parduotuvėje ir už tylų, nedrąsų klausimą: “Ar galiu jus apkabinti…?” Noriu, kad žinotumėt – visa tai man reiškia be galo daug ir nuostabesnio atlygio aš net neįsivaizduoju. Esame svetimoje šalyje, bet gyvename tarp nuostabių žmonių, visada pasiruošusių ištiesti ranką, kad, atrodo, jog gyvename Lietuvoje.
Dažnai kartoju – visi kartu po trupinėlį kuriame savo mažytę Lietuvą čia, Airijoje. Ir tik būdami kartu, veikdami išvien, mes esame jėga. Deja, dažnokai girdime blogus atsiliepimus apie čia gyvenančius lietuvius, kalbama, kad esame nedraugiški ir nemokame pastovėti vienas už kitą. Netiesa. Nesutinku su tuo. Ar teko skambinti lietuviui, ištikus nelaimei? Ar lankyti nepažįstamą žmogų ligoninėj? Man teko. Daug kartų kreipiausi pagalbos, nelaimei ištikus mūsų tautietį ar tautietę ir niekas dar nėra atsisakęs padėti. Teko stebėti su kokiu pasiaukojimu ir atsidavimu dirba žmonės vardan sergančių vaikų. Mes mokam ir galim būti vieningi. Tikiuosi 2019-aisiais sulaukti dar didesnio bendruomenės aktyvumo, ypač kviečiu prisijungti naujus narius, tuos, kurie nori dalyvauti mūsų veikloje, bet nedrįsta paskambinti, parašyti ar ateiti į mūsų susitikimus. Kitas susirinkimas vyks sausio pabaigoje, sekite informaciją Dublino lietuvių bendruomenės Facebook puslapyje ir nebijokite, ateikite, pasikalbėkite, išsakykite savo mintis, lūkesčius, idėjas. Artėja labai svarbus visiems užsienio lietuviams įvykis – referendumas dėl pilietybės išsaugojimo ir mes labai labai tikimės ne tik dubliniečių, bet ir visų Airijos lietuvių aktyvumo.
Niekas nepadarys už mus to, ką turime padaryti kiekvienas iš mūsų: dėl savęs, dėl mūsų vaikų, dėl ateinančių kartų. Jokių abejonių ar pasiteisinimų čia būti negali. Ne šį kartą”. Kadangi kalbėjomės su Rasa baigiantis šiems metams, negalėjome nepalausti, koks būtų jos palinkėjimas čia gyvenantiems tautiečiams? Rasa susimąsto. “Prieš keletą metų, vieno nepaprastai geros širdies žmogaus buvau pakviesta į Kalėdų pusryčius su benamiais. Niekada to nepamiršiu. Mano mažas pasaulėlis apsivertė. Riekelė lietuviškos duonos, sauja kūčiukų, miegančio gatvėje rankose, įgijo visiškai kitokią, ypatingą prasmę. Mes su kolegomis ėjome duoti, dalintis ir tik kai viskas buvo išdalinta, suvokiau, kad tai aš gavau neįkainojamą dovaną. Kalėdinės dvasios pojūtis niekada nebuvo toks stiprus, kaip būnant tarp tų žmonių, kurie, atrodo, praradę viską, vis dėl to sugeba duoti mums tiek daug… Visiems lietuvaičiams, gyvenantiems Dubline ir visoje Airijoje noriu palinkėti, kad niekada nepamirštume to, kas svarbiausia: savo šaknų, savo kalbos, savo Tėvynės ir savo šeimos. Vertinkime tuos, kurie šalia. Apkabinkime savo mylimiausius dabar. O jeigu negalite to padaryti, skambinkite jiems, sveikinkite, sakykite gerus ir šiltus žodžius nelaukdami jokių progų. O prieš ištardami grubų žodį ar norėdami kažką įskaudinti, minutėlę patylėkime ir abejonės, nuoskaudos ištirps – tegul šv. Kalėdų ir Naujųjų metų laukimo dvasia lydi mus nuolat…”
Laikraštis “Lietuvis” sveikina Rasą su artėjančiomis šventėmis ir linki jai ir toliau sėkmingai vadovauti Dublino lietuvių bendruomenei, nepritrūkti jėgų, dovanojant gerumą, širdies šilumą ir parašyti dar ne vieną knygą (beje, Rasos eilėraščių rinkinys “Nepaliki svarbiausio rytojui” gali būti puiki kalėdinė dovana mūsų artimiesiems). Linkime Rasai ir visiems “Lietuvis” skaitytojams stebuklingų šv. Kalėdų ir laimingų ateinančių metų, kuriant kiekvienam savo, o visiems kartu – mažytę Lietuvą Airijoje.
