Gyvatės yra ropliai, gyvenantys visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, kur šaltakraujiški padarai tiesiog negali išgyventi. Airija yra sala, ir čia nėra nė vienos gyvatės, nepaisant to, kad JK saloje, esančioje šalia Airijos, jos gyvena. Atstumas tarp salų yra apie 80 km, jos turi labai panašią florą ir fauną, klimato sąlygas. Bet kuriuo atveju, smalsus žmogus stebėsis, kodėl vienoje saloje gyvačių buvo tūkstančius metų, o kitoje – niekada nebuvo. Atsižvelkime į geologinę planetos praeitį ir atsakyti į klausimą nebus sunku – atsakymą galima rasti įvertinus planetos ledo amžių.
Ledynmetis ir roplių apgyvendinimas
Ropliai, kaip šaltakraujai padarai, yra prisirišę prie karščio, kad galėtų bent trumpai pasigrožėti vasara, kitaip jie negali būti mobilūs ir negali egzistuoti. Ledynmetis vyksta periodiškai, tikslus intervalas nebuvo išaiškintas mokslininkų, tačiau geologiniai tyrimai leidžia daryti keletą prielaidų.
Paskutinį kartą ledo lukštai augo maždaug prieš 110 tūkstančių metų, o maždaug prieš 10 tūkstančių metų jie pradėjo trauktis, išlaisvindami ypač Britaniją. Kai Šiaurės Europos ir aplinkinių salų žemės vėl tapo derlingos, prasidėjo žmonių ir gyvūnų migracija į šias erdves. Nors vandens lygis buvo žemas dėl to, kad ne visas ledas ištirpo, o dalis Pasaulio vandenyno vandens buvo ledynuose, buvo sudarytos puikios sąlygos gyvų būtybių perkėlimui. Jie lengvai pateko į teritorijas, kurios, kylant vandens lygiui, tapo salomis išilgai sausumos tiltų.
Pirmasis tiltas buvo užtvindytas tarp būsimos Didžiosios Britanijos ir Airijos salos, tuo laikotarpiu vis dar buvo daug ledynų, kurie trukdė normaliam gyvačių gyvenimui. Didžioji Britanija buvo sujungta su žemynu maždaug 2 tūkstančius metų, per tą laiką klimatas tapo švelnesnis, gyvatės galėjo judėti į salą iš žemyno, kol buvo suformuotas Lamanšas. Tačiau jos negalėjo patekti į Airiją – ją jau skyrė vandenynų vandenys.
Gyvačių ir Šv. Patriko legenda
Be mokslinio paaiškinimo, yra ir legenda, pasakojanti, kaip šventasis Patrikas išvarė gyvatę iš salos. Krikščioniška legenda pasakoja, kad šventasis surado gyvatę ant Varnos kalno ir išstūmė ją į vandenis.
Įdomus faktas: Airija nėra vienintelė sala, kurioje nėra gyvačių. Jų nėra daugelyje kitų, net didesnių salų – Grenlandijoje, Havajuose ir Naujojoje Zelandijoje. Gyvatės negali įveikti didelių atstumų, išskyrus jūrines gyvates, kurios daugiausia gyena vandenyje.
Ar įmanoma apgyvendinti gyvates ten, kur jų nėra?
Šiuolaikinis Airijos klimatas sukuria visas sąlygas roplių, ypač gyvačių, buveinėms. Bet jos egzistuoja tik privačiose kolekcijose, zoologijos soduose, terariumuose.
Faktai byloja, kad labai sudėtinga įvežti ir adaptuoti naujas rūšis ten, kur jų iš pradžių nebuvo ir išleisti jas į atvirą, jau sukurtos ekosistemos aplinką. Jos gali padaryti didelę žalą sunaikindamos vietines rūšis, panaudodamos jas maistui ar atimdamos natūralų grobį, užimdamos gyvenimui tinkamas vietas, veisdamos palikuonis.
Gyvūnų rūšys, atsitiktinai ar apgalvotai patekusios į nusistovėjusias ekosistemas, vadinamos invazinėmis. Gyvatė, patekusi į salos ekosistemą, kurioje, pavyzdžiui, paukščiai yra įpratę laisvai sukti lizdus, ji sugeba puldinėti jauniklius iki galutinio jų sunaikinimo.
Be to, gyvatės gali sunaikinti graužikus ir kitus mažus gyvūnus, kurie paprastai tarnauja kaip maistas vietiniams mažiems plėšrūnams. Tokia padėtis gali sukelti kitų rūšių išnykimo grėsmę ir paveikti žmonių gyvenimus. Todėl tai nepriimtina.
Taigi, gyvatės negyvena Airijoje, nes jos tiesiog negalėjo ten patekti. Ši sala nuo žemyno buvo atskirta per ankstyvą tirpstantį ledyninį masyvą, kuris atsirado anksčiau vykstant globaliam atšilimui. Kai sala buvo prijungta prie žemyno, ji vis dar buvo per šalta gyvatėms. Vėliau jos negalėjo patekti ten dėl vandens užtvaros. Šiuolaikinis salos klimatas leidžia gyvatėms įsikurti, tačiau tai pavojinga jau egzistuojančioms ekosistemoms.
Parengta pagal https://lt.nationalgreenhighway.org/2415-why-are-there-no-snakes-in-ireland-reasons-photos-an.html informaciją
