Michelangelo Merisi da Caravaggio šedevro ir moters, gydytojos Maria Lee Wilson istoriją ir toliau pasakoja mūsų nuolatinė autorė Sabina Salim.
Klastingas pabučiavimas
Klastingas bučinys. II dalis
9 skyrius. Atmintis
Savo vyro atminimui Marija nusprendė užsakyti vitražus Gorio miestelio, kuriame, jau būdami šeima, jie pragyveno keletą laimingų metų, bažnyčiai. „Tegul unikalus piešinys neleidžia pamiršti nekalto nužudyto žmogaus, o spalvomis tviskantys langai tenušviečia jo kelią į kitą pasaulį.“
Šiandien Gorey Kristaus bažnyčia yra viena iš nedaugelio garbinimo vietų visoje Airijoje, kurioje puikuojasi garsaus menininko Henry Patrick Harry Clarke (1889–1931) vitražai. Šis talentingas specialistas sukūrė daugiau nei 160 vitražų Airijos, Anglijos, Škotijos, Velso, JAV ir Australijos muziejams bei bažnyčioms. Į jį ir kreipėsi našlė Lee Wilson. Pasakodama savo tragišką istoriją, Marija palietė Clark’o širdį, ir katalikybei atsidavusios jo žmonos prašymu, meistras sutiko suprojektuoti 2 vitražus britų karininko-protestanto atminimui.
Vitražo gamyba yra daug darbo reikalaujantis procesas. Stiklo gabalai surenkami į numatytą raštą ir kartu sutvirtinami švininiu profiliu. Tolesnis apdorojimas susijęs su įvairių cheminių medžiagų, dažnai itin kenksmingų žmogaus organizmui, naudojimu. Henry Clark taip pat neišvengė profesinių ligų, o paveldima tuberkuliozė taip pat padarė savo. Baigęs užsakymą, Clark’as išvyko į Šveicariją pagerinti savo prastos sveikatos, tačiau tėvynėje jo laukė daugybė užsakymų ir neįgyvendintų idėjų. Jis skubėjo namo. 1931 metų sausio 6 dieną, pakeliui į Airiją, meistras užmigo, galvodamas apie naujas iliustracijų versijas. Jis niekada nebegrįžo iš šio sapno. Jam buvo šiek tiek daugiau nei 40 metų.
10 skyrius. Baškirovai
Marijai jau buvo 40 metų ir ji visapusiškai pažino netekties bei išdavystės skausmą, dažnai iškylantį jos atmintyje.
Vakarais, sėdėdama sename krėsle, ji ilgai žiūrėdavo į įsigytą paveikslą „Judo bučinys“.
Nuostabus ir efektyvus būdas imti ir įterpti save į Biblijos istoriją, o biblinę istoriją – į savo gyvenimą, padarant taip, kad epizodas būtų aktualus ir jautrus. Ir tada, iš tam tikros perspektyvos, aiškiai pasirodo gyvenimo gairės: meilė, ištikimybė, pareiga, išdavystė…
Marija liūdnai prisimindavo savo tetą Annette O’Neill, kuri išvyko į Rusiją, kur susirado guvernantės darbą aristokratiškoje Sumarokov-Elston šeimoje. Vėliau šeima paveldėjo savo protėvio kunigaikščio Nikolajaus Borisovičiaus Jusupovo, paskutinio tos senosios šeimos vyriškos lyties atstovo, pavardę. Annette O’Neill prižiūrėjo Zinaidos Pavlovnos Sumarokovos-Elston, gimusios su kunigaikštytės Jusupovos titulu, dukras, taip pat ji buvo liūdnai pagarsėjusio Felikso Jusupovo, pasikėsinusio į Rasputino gyvybę, pusseserė.
Mergaičių Ksenijos ir Zinaidos tėvas Aleksej Aleksandrovič Baškirov, išėjęs į atsargą imperatoriškosios gvardijos kapitonas, iš pradžių tarnavo Varšuvos kontrolės valdyboje, vėliau – Imperatoriškųjų teatrų direkcijoje. Jo šeima per motiną kunigaikštienę Mariją Aleksandrovną Čegodajevą-Sakonskają buvo kilusi iš Čagadajaus, didžiojo Čingischano sūnaus.
Šeima gyveno prabangiai, ir dukroms buvo nulemta gyventi nuostabiuose dvaruose, rūmuose ir rezidencijose, mėgautis baliais, vakarienėmis ir nesibaigiančiais socialiniais malonumais, tačiau Vasario revoliucija nubraukė visus jų lūkesčius. Seserys buvo skubiai nugabentos pas savo močiutę į Kurbatikha dvarą, Nižnij Novgorode, prižiūrint jų mylimajai Annette O’Neill.
Nuo 1920 metų Britanijos vyriausybė paskelbė apie savo piliečių repatriaciją, ir Annette, tuo pasinaudodama, grįžo į Airiją. Prieš išvykdama ji pažadėjo išvežti mergaites iš Rusijos. 1922 metų pabaigoje mergaitės spėjo nuvykti į Nicą pas senelį grafą Sumarokovą.
1925 metais Zinaida primygtinai siekė išvykti į Airiją, tačiau tuo metu Annette O’Neill jau buvo maždaug 80 metų, ji kentėjo nuo kurtumo ir gyveno dukterėčios Marijos Lee Wilson globoje. Prie jų ir prisijungė Zinaida Baškirova (1908-1996).
11 skyrius. Marija padeda Rusijos kunigaikštytei
Kilmingoji Marija Rusijos aristokratei parodė visą savo užuojautą ir supratimą. Ji sumokėjo už jos mokslą privačioje Loreto mokykloje Rathfarname, vienoje geriausių mergaičių mokyklų Airijoje. Zinaida netgi atsivertė į katalikybę, nepaisydama to, kad sunkiai įvaldė griežtus religinius įsakymus ir dažnai priešindavosi vienuolių nurodymams.
Aukštąjį išsilavinimą mergina įgijo Anglijos žemės ūkio universitete. Už mokslą ir pragyvenimo išlaidas taip pat apmokėjo Marija Lee Wilson.
Moteris visa siela prisirišo prie jaunos kunigaikštytės, kuri savo nenumaldoma energija, spontaniškumu ir atvirais pasisakymais taip skyrėsi nuo airių moterų. Tačiau ir čia jos rūpestis baigėsi visišku nusivylimu – Zinaida įsimylėjo politiką, Airijos respublikonų armijos atstovą. „Dūris į nugarą!“ — taip savo mylimos globotinės santuoką įvertino Marija. „Kuo toliau nuo akių ir lauk iš širdies!“ – ir daugiau ji jos niekada nebematė.
12 skyrius. Du kapai Dean’s Grange kapinėse
Nuostabaus atsitiktinumo dėka, netoli Marijos Lee Wilson kapo Deans Grange kapinėse, buvo palaidota Zinaidos sesuo Ksenija Bashkirova Crossley.
Ji gimė 1915 m. vasario 10 d. Petrograde. Nuo pirmųjų dienų šalia jos buvo auklė Aniuta – Anna Pavlovna Bondarenko, kilusi iš Poltavos.
1922 metų pabaigoje ji kartu su Zinaida ir Aniuta visam laikui paliko Rusiją.
1930 metų vasarą Ksenia atvyko į Airiją ir beveik iš karto buvo nukreipta į mokyklą. Maždaug pusantrų metų, iki 1931 m. lapkričio, Ksenija mokėsi toje pačioje mokykloje kaip ir Zinaida, o savaitgaliais lankydavo savo seserį Rokforesto dvare Tipperary grafystėje. Tada ji išvyko į Prancūziją, nes gyvenimas Tipperary jai atrodė nepakeliamai nuobodus. Ten ji pasiprašė Prancūzijos pilietybės, tačiau jai buvo atsakyta. 1934 metų lapkritį grįžo į Airiją ir vėl buvo išsiųsta į mokyklą.
Nuo 1935 m. gegužės ji dirbo vertėja Irish Hospitals Trust. Kadangi Ksenija turėjo Nanseno pasą, ji iš Pramonės ir prekybos departamento turėjo gauti metinį leidimą dirbti. 1936 m. lapkričio 1 d. Ksenija vėl buvo priimta į mokyklą.
1937 m. sausio 20 d., būdama 21 metų, Ksenia Baškirova ištekėjo už Haroldo Mayo Crossley, batų pardavėjo, kuriam tada buvo 28 metai. 1937 metais Kseniai Crossley buvo suteikta Airijos pilietybė ir jai pilietybės pažymėjimas, kurio numeris buvo 66, buvo išduotas 1937 m. rugpjūčio 17 d.
Netrukus po dukters gimimo Ksenija susirgo išsėtine skleroze ir tiesiogine šio žodžio prasme „sudegė“ per metus laiko. Ksenia mirė 1950 m. sausio 1 d., būdama 34 metų, ir buvo palaidota Dublino Deans Grange kapinėse. Po keleto mėnesių Aniuta taip pat buvo palaidota tame pačiame kape kartu su Ksenija, – ji mirė Zinaidos Burke namuose sulaukusi 85 metų.
Harold Mayo Crossley (1909–1989) netrukus po žmonos mirties kartu su savo dukra Terri Crossley emigravo į Kanadą.
Apie Baškirovų šeimą rašo tyrinėtoja Anna Bykova savo straipsnyje https://muzeemania.ru/2019/09/19/bashkirova/
Laukite tęsinio…
