Home Mano Airija Klastingas bučinys. II dalis

Klastingas bučinys. II dalis

367
0

Michelangelo Merisi da Caravaggio šedevro ir moters gydytojos Maria Lee Wilson istoriją toliau pasakoja mūsų nuolatinė bendradarbė Sabina Salim.

Klastingas pabučiavimas

5 skyrius. „Karingieji airiai“

Airija visada užėmė gana originalią, kartais paradoksalią poziciją pasauliniame kontekste. Nepaisant to, kad buvo laikomasi neutralumo politikos, salos gyventojai vis dėlto dalyvavo visuose ginkluotuose konfliktuose Europoje. 1914 metais airiai, kurie tuomet dar buvo Didžiosios Britanijos karūnos pavaldiniai, atsidūrė Pirmojo pasaulinio karo frontuose.

For rate card and enquirers call 0851602896 or sales@lietuvis.ie

1914-1918 metais britų armijos gretose kovojusių airių kilmės karių skaičius siekė 200 tūkstančių. Galbūt šis skaičius ir nėra didelis pasaulinio karo mastu, tačiau jis yra labai reikšmingas mažai šaliai, kurioje gyvena mažiau nei 5 milijonai žmonių.

Britų armija įsteigė 8 istorinius airių pulkus, ir tai įvyko nepaisant to, kad privalomas šaukimas Airijoje niekada nebuvo įvestas, kovojo tik savanoriai. Žinoma, ne visus airius šiam žingsniui paskatino patriotiškumo jausmas. Šalis šimtmečius buvo nepalankioje socialinėje ir ekonominėje padėtyje. Siautėjo nedarbas ir skurdas, o daugeliui vyrų tarnyba Britanijos armijoje buvo vienas iš nedaugelio galimų būdų išlaikyti savo šeimas.

Iš pradžių buvo suformuota 10-oji airių divizija, kurią sudarė įvairių politinių pažiūrų žmonės. Įsidėmėtinas faktas, kad būtent jie vėliau suformavo išskirtinę 16-ąją diviziją, kurią sudarė revoliucingai nusiteikę Airijos išsivadavimo judėjimo šalininkai.

Tuo pačiu metu iš Šiaurės Airijos atstovų buvo suburta atskira 36-oji Ulsterio divizija.

Iš visų trijų Pirmojo pasaulinio karo frontuose kovojusių dalinių 36-oji Ulsterio buvo „ideologiškiausia“ ir kovojo „už Karalių ir Šalį“. Pačią Laisvosios Airijos idėją jie laikė nacionalinių interesų išdavyste, nes buvo protestantai ir iš visų jėgų priešinosi tam, kad sala taptų visiškai katalikiška.

Nuotrauka: Propagandos plakatas, skirtas Airijos gvardijos seržanto Michael O’Leary žygdarbiui, jam dar gyvam esant buvo įteiktas Viktorijos kryžius.

Nuotrauka: 9-ojo bataliono Karališkieji Dublino Fuzilieriai karininkai, priskirti 16-ajai Airijos divizijai, per mokymus Anglijoje prieš išsiunčiant į frontą. 1915 m.

Nepaisant nieko, visos trys divizijos narsiai kovėsi ir patyrė didžiulių nuostolių. Žuvo daugiau nei 50 tūkstančių žmonių.

O štai kapitonas Percival Lea Wilson po 2 metų kovų grįžo į Airiją, nepatyręs nė vienos traumos. Jis iš karto sugrįžo į policijos gretas ir su pavydėtinu uolumu persekiojo visus Didžiosios Britanijos karūnos priešus.

6 skyrius. Žiaurus kerštas

Tuo tarpu politinė padėtis saloje tapo įtempta. Dalyvavimas Pirmajame pasauliniame kare iš esmės išgelbėjo Airiją nuo vidinio ginkluoto konflikto, tačiau konfrontacijos išvengti nepavyko. Per šimtmečius kauptas liaudies pyktis baigėsi revoliuciniu sukilimu įvykusiu 1916 metais per Velykų savaitę.

Sukilėliai buvo nugalėti ir išaušo britų valanda, nes jie „tyčiojosi“ iš suimtųjų kaip tik galėjo. Ypač pasižymėjo gana įkyrus kapitonas Percival Lea Wilson. Jis įsakė savo kareiviams nuplėši visus drabužius nuo vieno iš maišto sumanytojo Thomas Clarke, tai atliekant kitų belaisvių akivaizdoje, kurie tuo metu, 1916 m. balandžio 29–30 d. buvo laikomi Rotundo ligoninėje Dublino centre.

Kapitonas apibėrė nuogą kalinį keiksmais ir žeminančiomis patyčiomis, žodinį smurtą derindamas su lazdos smūgiais. Kiti maištininkai patyrė tą pačią prievartą, jiems padėti buvo neįmanoma.

Michael Collins bandė užstoti savo tautietį, tačiau buvo šiurkščiai nustumtas į šalį ir nubaustas sumušant. Šią bakchanaliją (red. past. bakhanalija – besaikis palaidas puotavimas, orgija ) dalyvavusieji prisiminė ilgam.

Michael Collins, žinomas politinis ir karinis veikėjas, nacionalinis didvyris, visam gyvenimui įsiminė beširdį karininką ir pažadėjo jam atkeršyti už visus žiaurumus.

7 skyrius. Vieša bausmė

Lea Wilson šeima gyveno taikų gyvenimą Westmount kaime, Knockmullen miestelyje, Wexford grafystėje. Marija gydė vaikus, o Percival dirbo apylinkės inspektoriumi.

1920 m. birželio 15 d., kaip įprasta, jis kareivišku žingsniu ėjo link kareivinių Gori gatve, kai iš už kampo jį pasitiko figūra su žodžiais: „Už mūsų brolius!“ ir šovė jam į krūtinę.

Airijos Respublikos armijos dalinio kariai Frank Thornton, Liam Tobin, Michael Sinnott, Jack Whelan ir Joe McMahon neslėpė, jog surengė keršto aktą, įvykdytą Michael Collins nurodymu. Negailestingas britas už savo veiksmus nusipelnė mirties bausmės.

Ir prasidėjo viešas šurmulys, apipilant Mariją Wilson pasmerkimo kruša dėl jos vyro protestanto, dėl jo širdies kietumo, dėl Velykų sukilimo aukų ir netgi dėl blogo oro.

Šiuo klausimu salos gyventojai išsiliejo taip, kaip tik galėjo! Jie smerkė visus ir viską už tarnavimą britų armijoje, už karinės tarnybos atsisakymą, už dalyvavimą užsienio mūšiuose, už pergalę ar pralaimėjimą.

Šimtmečio pradžioje grįžusieji iš pragariško karo taip pat tapo socialinio cenzo aukomis. Prireikė beveik šimtmečio, kol visgi herojų narsumo bei jų nuopelnų pripažinimas sulaukė visuotinio atleidimo. Na, tokie jau mes žmonės esame – signalinis švilpukas ir minia palaikys bet kokią provokaciją.

8 skyrius. Nepaguodžiama našlė

Maria Wilson sunkiai galėjo atlaikyti pasmerkimo laviną, bandydama pateisinti savo velionį vyrą, tačiau nepataisomas sielvartas kartu su blaiviu mąstymu privertė našlę kreiptis į aukščiausiąjį teismą dėl žalos atlyginimo.

Nuotrauka: memorialinis plakatas Percival Lea Wilson

Šis apdairus jos sprendimas davė vaisių – ji gavo 17 500 svarų sterlingų (šiais laikais beveik 1 milijoną svarų sterlingų) kaip kompensaciją už vyro mirtį ir paveldėjo nemažą jo nuosavybę.

Pirmiausia įžeista moteris persikėlė gyventi į Dubliną. Tada ji sumokėjo už savo medicinos išsilavinimą Trinity koledže, kurį 1928 metais baigė ir gavo gydytojos diplomą, būdama vienintele moterimi fakultete. Ir trečia, ji nusprendžiau pailsėti nuo visko, ką patyrė, ir išvyko į kelionę po Škotiją.

Edinburge Marija visai atsitiktinai dalyvavo aukcione ir staiga jos žvilgsnis užkliuvo už jai nepažįstamo menininko paveikslo: Jėzus Kristus, Dievo sūnus, su apaštalais Getsemanės sode.

Paveikslas sužavėjo Mariją… Naktis. Tik mėnulio šviesa ir žibintas apšviečia veidus su raukšlėmis, rankas ištinusiomis gyslomis ir sargybinių šarvus. Paveikslo realybės lygis užbūrė Mariją… Kristus, minios spaudžiamas, atsitraukęs atgal, sunėręs rankas, nuleidęs akis, ir tai išduoda jo patiriamą didžiulę psichinę ir fizinę įtampą. Ir štai Judas jau stipriai jį apkabinęs, ir siekia klastingu bučiniu pabučiuoti jo veidą.

Ašaros nevalingai užtvindė Marijos akis. Ji buvo tokia vieniša! Šmeižto ir nesąžiningo pasmerkimo auka, pasmerkta artimųjų, palikta šeimos narių. Mylimas vyras buvo nužudytas… vidury baltos dienos…už ką?

Marija žiūrėjo į Jėzaus išdavystės sceną taip, lyg pati būtų šių įvykių dalimi.

Štai sargybinis jau ištiesė savo tvirtą ranką prie Kristaus krūtinės – sekundė ir viskas baigsis. Didžiausias iš žmonių, tapęs atperkančia auka už mūsų nuodėmes…Mesijas, nesuprastas, išduotas už 30 sidabrinių. Jam buvo 33… kaip ir Percivaliui.

Marijos veidu riedėjo ašaros, kai netikėtai ją iš nevalingų sapnų pažadino kažkieno balsas: „Ponia, aš jums atiduosiu drobę už 8 svarus sterlingų. Nenusimink“.

„Taip, žinoma“, – sutrikusi atsakė moteris.

Ji sumokėjo mokestį, palaukė kol supakuos paveikslą ir išėjo iš aukciono be minčių apie jį.

Jai jau beveik 40 metų ir daugiau ji niekada nebeištekės, tačiau dabar, supratusi keistą egzistencijos tiesą, ji padės žmonėms. „Tai yra mano pašaukimas!”

Laukite tęsinio…