Home Portretai Jaunasis menininkas Arnis Aleinikovas: „Norėčiau, kad būtume atviresni vieni kitiems“

Jaunasis menininkas Arnis Aleinikovas: „Norėčiau, kad būtume atviresni vieni kitiems“

431
0

Keliuose užsienio teatruose ir tarpdisciplininio meno organizacijose dirbantis jaunasis menininkas Arnis Aleinikovas – talentingas performatyvaus meno ir teatro kūrėjas. Nors jam dar tik 27-eri, jo darbai jau eksponuojami pasaulio scenose: ne tik prestižiniuose Europos festivaliuose, bet ir, pavyzdžiui, Niujorke.

VDU Menų fakultete vaidybos bakalauro, o Prahos performatyvaus meno akademijoje magistro laipsnį įgijęs A. Aleinikovas džiaugiasi turėdamas galimybę dirbti ir augti kartu su savo studentais. VDU Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: šokio ir teatro pedagogikos bakalauro programos dėstytojas, su studentais kuriantis įvairius performansus, kalba apie tai, apie ką garsiai nedrįstama kalbėti: moterų ir vyrų seksualinę prievartą, žmogaus gijimą, empatiją, vienatvę, liūdesį, perdegimą. Ir tą daro itin kūrybiškai – ieškojimų, eksperimentų ir žaidimų persmelkta kalba.

Požiūrių įvairovė svarbiau už vieno žmogaus mokyklą

Teatro sceną A. Aleinikovas pamilo nuo paauglystės, kai būdamas 12 metų pradėjo lankyti Kėdainių kultūros centro teatro studiją. Tai buvo tarsi trumpas pabėgimas nuo mokyklos rutinos ir kasdienių rūpesčių. Tai pakylėdavo – ant scenos galėjai būti kuo tik nori, virsti bet kokiu personažu. Tai buvo tarsi nedidelis alternatyvusis pasaulis, kuriame rinkdavosi netradiciškai, bet panašiai į pasaulį žvelgiantys bendraminčiai. Teatro studiją Arnis lankė iki pat dvyliktos klasės.

„Nors mano mama labai norėjo, kad būčiau ekonomistas, visgi matematika man sekėsi ne itin gerai, o ir, jeigu visai atvirai, nelabai domino. Dar mokydamasis dešimtoje klasėje prasitariau jai, kad svarstau sukti į meno pusę. Pamenu, sakiau: „Mama, nieko nebus, visgi eisiu į teatrą“. Tad taip, kaip sakiau, ir atsitiko“, – savo apsisprendimą dėl to, kokį profesinį kelią rinktis, prisimindamas juokiasi A. Aleinikovas.

Iš pradžių jis ketino stoti į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją, kur tuo metu savąjį kursą kaip tik rinko teatro režisierius Jonas Vaitkus. Visgi vėliau nusprendė, kad nenori būti vieno žmogaus įtakoje – norėjosi gauti skirtingų požiūrių į teatrą. Šio tikslo vedinas, pasirinko studijuoti vaidybą VDU.

Aktorinio meistriškumo bakalauro programoje studentai dirbo su skirtingais aktoriais, režisieriais, sulaukdavo ir užsienio dėstytojų vizitų. Arnis su dideliu džiaugsmu prisimena paskaitas su Vilma Raubaite, su kuria iki šiol išliko gerais bičiuliais, kartu dirbo prie pirmosios lietuvių kalba sukonstruotos dirbtinio intelekto pjesės teatrui. Jam dėstė ir režisierius Artūras Areima, kuris buvo vienas pirmųjų dėstytojų, kvietęs kvestionuoti ir nuoširdžiai ieškoti bei kelti klausimus tiek teatre, tiek gyvenime. Arnis džiugiai atsimena dramaturgijos dirbtuves su latvių dramaturgu Jānis Balodis, prancūzų teatro režisiere Emilie Maréchal ir daugybe kitų.

„Man toks modelis – paraleliai dirbti su skirtingų kartų, žanrų, mokyklų atstovais – pasirodė kur kas labiau priimtinas nei vieno žmogaus mokykla. Būtent tas modelis greičiausiai ir leido suvokti, kad teatras gali būti visoks – toks, kokį jį matai, kaip jauti ir kaip tau norisi jame kalbėti. Ir nors yra tam tikros dramaturgijos taisyklės, formulės, kaip pastatyti tradicinį spektaklį, visgi, mano nuomone, jomis ne visada būtina vadovautis. Svarbu tai, kuo daliniesi, o kaip tu tą darai, čia jau kiekvieno kūrėjo pasirinkimas. Juk ir žiūrovas renkasi eiti pamatyti vieno ar kito režisieriaus darbą dėl to, kad forma, pateikimas, stilistika yra labiau priimtini. Šis laisvės suvokimas man buvo vienas svarbiausių dalykų, kuriuos išsinešiau iš VDU bakalauro studijų. Į magistro studijas keliavau su aiškesniu supratimu, kad galiu daryti taip, kai jaučiu, o ne taip, kaip kažkas nori, kad daryčiau, ar kaip kažkas jau yra daręs šimtus kartų“, – sako pašnekovas.

Laisvė improvizuoti, žaisti, mokytis, empatija ir dialogas – tai Arniui ir yra teatras. Dabar, jau dirbdamas režisieriumi, jis nėra iš tų, kuris a priori primeta savo viziją, net neatsižvelgiant į tai, ko nori ir kaip vieną ar kitą medžiagą mato ir interpretuoja patys aktoriai: „Man svarbus dialogas ne tik su aktoriais, kolegomis, bet ir žiūrovais, visuomene. Mano nuomone, tiek teatras, tiek kino industrija prisiima atsakomybę už tai, ką rodo“.

Už aktoriaus rolės stovi žmogus

Mokydamasis bakalauro studijų antrame kurse, A. Aleinikovas pradėjo dirbti su įvairiais teatro režisieriais. Nemažai darbavosi su Gyčiu Bernardu Padegimu – tiek Kaune, tiek Alytuje.

2018 metais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Arnis išvydo spektaklį „Lokis“ (rež. L. Twarkowski), kuris tuo metu buvo naujo teatro gūsis Lietuvos teatro lauke, susišlavęs net 4 „Auksinius scenos kryžius“: „Tuo metu jau ėmiau svarstyti, o kas bus po bakalauro baigimo, kur aš norėčiau sukti toliau. Ir į šį klausimą atsakė Lokis“. Po spektaklio socialiniame tinkle susisiekęs su režisieriumi, Arnis buvo pakviestas prisijungti prie kūrybinės komandos Vokietijoje.

„Tris mėnesius dirbome drauge Vokietijoje, Schauspiel Hannover teatre, kuriame vaidino ir lietuvių aktorius Vainius Sodeika. Iš arti stebint kūrybinį procesą, dirbant kartu su dramaturgu Marcin Cecko, kompozitoriumi Bogumil Misala, režisieriumi Lukasz Twarkowski, choreografu Pawel Sakowicz, man pasidarė aiškiau, kad dabartiniame savo kūrybos etape aš noriu eksperimentuoti ir žaisti. Scenoje man buvo ilgu žaidimo, laisvės, ieškojimų, drąsos ir kitokio, galbūt kažkam prieštaringo, galbūt kažkam nepatogaus arba tiesiog nematyto požiūrio į vienas ar kitas temas. Būtent Vokietijoje ir pradėjau galvoti apie magistro laipsnio studijas, kurios būtų orientuotos į labiau eksperimentinį teatrą“, – posūkį link performatyvaus, eksperimentinio teatro prisiminė A. Aleinikovas.

Po darbo Vokietijoje pradėjęs ieškoti alternatyvesnio teatro magistro studijų Europoje, 2019-aisiais jis įstojo mokytis į Prahos performatyvaus meno akademiją (AMU).

„Tradiciniame teatre aktorius naudojamas kaip priemonė režisieriaus vizijai įgyvendinti. Ir nors šis požiūris po truputį kinta, aš jį vis dar sutinku. Bet juk už tos „priemonės“ yra žmogus. Tad kodėl nepabandžius to žmogaus atverti, pažiūrėti, apie ką tas žmogus yra? Ką jis gali pasiūlyti? Toks darbo principas man pasirodė esąs kur kas priimtinesnis ir įdomesnis. Man kiekvienas žmogus įdomus: už kiekvieno iš mūsų slypi didžiuliai klodai unikalaus turinio. Tiesiog reikia mokėti prieiti ir atverti žmogų – iš to tikrai gali gimti puikūs spektakliai“, – pabrėžia A. Aleinikovas, akcentuodamas, kad studijose Prahoje labiau koncentruotasi į kiekvieną studentą kaip asmenybę, ir studijose skatinta ieškoti individualaus balso ir požiūrio.

Paklaustas, ar jam pačiam pavyko atrasti tą individualų balsą, Arnis net nesusimąstęs atsako: „Man tai – kasdienė ir turbūt niekad nesibaigsianti kelionė“.

Skaudžios ir jautrios temos, kuriomis garsiai nekalbama

Studijuodamas Prahoje A. Aleinikovas gilinosi į gijimo koncepciją per somatinį judesį, taip pat – moterų ir vyrų seksualinę prievartą. Karantino metu jis mokėsi teatrą kurti skaitmeninėse platformose ir iš arčiau susipažinti su naujosiomis medijomis. Viskam aplink sustojus, kiekvienas žmogus turi pasirinkimą: gali arba dar labiau rėkti ir dėl visko kaltinti visus aplink, arba gali per šį (tuo metu priverstinį sustojimo) etapą atsisukti į save, įvertinti, kas su juo vyksta, kodėl jis vienaip ar kitaip reaguoja į jį supantį pasaulį ir kažkuria prasme gyti.

VDU Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: šokio ir teatro pedagogikos bakalauro programos dėstytojas, šiuo metu dirbdamas su antro kurso studentais, ruošia performatyvų spektaklį jautriomis temomis: kalba apie skausmą, vienatvę, liūdesį, meilę-ne-meilę sau ir pervargimą.

„Pradėjęs dirbti su studentais svarsčiau, ką kartu galime nuveikti ir ko vieni iš kitų galime pasimokyti. Kurso pradžioje studentus pakviečiau susipažinti su meniniu tyrimu ir išsirinkti vienaip ar kitaip aktualią, įdomią, skaudžią arba bet kokią kitą temą, į kurią norėtųsi gilintis kiekvienam individualiai. Galiu tik pasidžiaugti, kad studentai į šį darbą pažiūrėjo gana rimtai – nemažai analizavo, rinko medžiagą iš skirtingų šaltinių, vykdė apklausas, organizavo akcijas mieste ir gana atvirai rašė savo poziciją viena ar kita tema. Pagrindinė performatyvaus spektaklio sudedamoji dalis ir atspirties taškas bus studentų meniniai tyrimai“, – mintimis apie procesą dalijasi A. Aleinikovas.

Kūryba gali ateiti iš bet ko: liūdesio, laimės, skausmo, kavos gėrimo, iš šaldytuvo atidarymo. Menininkui kūrybine inspiracija gali tapti net ir mažiausia, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad nereikšminga detalė.

„Gyvendami tokiu laiku, kai kone už sienos turime karą, vis daugiau girdime apie klimato kaitą, kai vis dar jaučiame COVID-19 pandemijos pasekmes ir kasdienybėje nemažai susiduriame su nežinomybe, natūralu, kad dalis menininkų atliepia jautrias, skaudžias ir dabartiniame etape aktualias temas. Apie tai, apie ką galbūt daugumai iš mūsų kalbėti nedrąsu ar nejauku. Ypatingai anksčiau girdėdavome „nesiskųsk“, „neliūdėk“, „gyvenimas yra gražus“, „nusiteik pozityviai“… Taip, gyvenimas yra gražus, tačiau už to slypi labai daug kitų dalykų, kuriais žmonės nesidalija Instagrame ir garsiai apie tai nekalba“, – pažymi pašnekovas.

Kalbėdamas apie moterų ir vyrų seksualinę prievartą, Arnis Prahoje kalbino šią traumą išgyvenusius žmones. Pokalbių fragmentai panaudoti ir performatyviame filme „PULSAS“, kuris šiais metais buvo atrinktas į Didžiosios Britanijos indie filmų festivalį „LIFT-OFF” ir balanid pristatytas Vilniuje Martyno Mažvydo bibliotekos kino salėje, kurioje įvyko baigiamasis seksualinio smurto prevencijos kampanijos NE(SI)TEISINK renginys – filmo PULSAS peržiūra ir diskusija „Kaip išprievartavimas griauna Lietuvą iš vidaus?“. Arnio kalbinti žmonės teigė, kad pats liūdniausias dalykas, susijęs su patirta trauma, yra tai, kad šia tema jie negali kalbėti. Aplinka nėra pasiruošusi jų girdėti, išklausyti, suprasti, o galbūt tam neturi tinkamų įrankių.

Net miegui skirtą laiką pasižymi kalendoriuje

A. Aleinikovo  darbai buvo eksponuojami Niujorke vykusiame Baltijos šalių meno festivalyje „VOLUME UP!“, Kaselio mieste, Miunchene, Kelne Vokietijoje, Portugalijos tarptautiniame teatro festivalyje, Lenkijoje ir Čekijoje. Kokių užmojų savo karjeroje Arnis dar norėtų pasiekti?

Pašnekovas prisipažįsta, kad norėtų išleisti trečiąjį savo muzikos albumą. Birželio mėnesį pristatys  performatyvų Nobelio premijos laureato Cz. Milošo tekstų skaitymą. Artimiausiu metu planuoja tarpdisciplininį projektą, bendradarbiaujant trijų šalių kūrėjams – iš Gruzijos, Lietuvos ir Portugalijos. Tačiau kalbėdamas apie ateitį ir planus, Arnis itin atsargus: jis yra iš tų žmonių, kurie smarkiai į priekį neplanuoja, o jei, tarkime, kažką susapnuoja ir iš to kyla įdomi idėja, kitą dieną gali pulti pagal ją kažką kurti.

Dabar jo planuose – bent šiek tiek atsikvėpti nuo darbų ir pailsėti. Poilsio dienas ir valandas, kada jau reiktų užverti kompiuterį ir eiti miegoti, jis pasižymi kalendoriuje. Ir to, ką pasižymi, stengiasi laikytis, nes tai, greičiausiai, vienintelis būdas įgyvendinti visus užsibrėžtus tikslus.

„Man labai patinka dėstyti ir dirbti su jaunais žmonėmis. Nors amžiaus skirtumas tarp mūsų nedidelis – jiems maždaug 20-21 metai, o man 27 – kalbame ta pačia kalba, bet tuo pačiu matau, kokie jau esame skirtingi. Tas nuolatinis organiškas apsikeitimas patirtimis yra neįkainojamas, – įsitikinęs pašnekovas. – Ateinu pas juos dalintis, iš jų mokytis, duoti tai, ką pats išmokau. Kartu žaidžiame, eksperimentuojame, būname. Tai man didelė galimybė bei dovana“.

Tai galimybė išlįsti iš savojo kiauto

Arnis neturi Tik Tok paskyros, o Instagramą bei Facebooką daugiau naudoja kaip platformą savo kūrybos sklaidai. Nuo pat paauglystės, kai pradėjo lankyti teatro studiją, jį supo gerokai vyresni, apsiskaitę, platų požiūrį į pasaulį turintys žmonės. Štai iš ten ir atėjo žingeidumas bei suvokimas, kad jei nori kažką gyvenime pasiekti, turi domėtis, skaityti, mokytis.

„Reikia atrasti tai, kas tau patinka, kas „uždega“ tavo vidinį pasaulį. Gal tai bus siaura tema, tačiau ji skatins tave domėtis, gilintis, eiti į priekį. Kiekvienoje, iš pirmo žvilgsnio, siauroje temoje yra apstu potemių, kurios, tikėtina, apjungia dar ir kitas temas. Tuomet galėsi savo žiniomis ir patirtimi dalintis, perduoti kitiems, būsi įdomus. Norėčiau, kad būtume atviresni vieni kitiems ir jautrumą bei empatiją priimtume labiau kaip stiprybę, o ne silpnybę. Aš asmeniškai pavargstu nuo pokalbių apie orą, kurie kartais ištinka. Tokiais atvejais mieliau renkuosi pabūti su savimi, skaitant knygą, žiūrint gerą kino filmą ar vaikštant gamtoje“, – sako A. Aleinikovas.

Šiemet VDU Švietimo akademija kvietė 10-12 klasių moksleivius į teatro ir judesio dirbtuves, skirtas tiek besidomintiems teatru ir šokiu, tiek norintiems labiau save pažinti moksleiviams. Vienas iš trijų lektorių, dirbusių su mokiniais, buvo A. Aleinikovas.

„Teatro ir judesio dirbtuvės nėra tik būdas artimiau pažinti teatrą ir šokį. Tai galimybė labiau pažinti pačiam save, prisiminti savo vidinį vaiką, susitikti su savo baimėmis ir priimti save. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame yra nemažai įvaizdžio formavimo, vaidyba ir improvizacija pralaužia ledus ir padeda atrasti didesnį laisvės pojūtį. Žmonės, jau dalyvavę šiose ar panašiose dirbtuvėse, teigia, kad tai nebuvo tik vienkartinė patirtis. Dažnu atveju dalelė to, ką jie išmoko ir atrando, juda kartu su jais ir lieka visam gyvenimui. Jei kažkur dalyvaujame, mokomės, domimės, semiamės naujų žinių, tai mus keičia. Gal ne iš karto, bet keičia. Išlaisvėti, atrasti save, nebijoti, pajausti savo tikrąjį „aš“ svarbu kiekvienam iš mūsų“, – pabrėžia A. Aleinikovas.