Straffan miestelyje yra garo muziejus, kur mes ir nusprendėme nuvykti per artimiausias išeigines dienas…
Prie įėjimo stovi sena garo mašina. Priėmimo kambaryje – parduotuvėje įsigijome senų traukinio talonėlių pavidalo bilietus ir krūva reklaminių lankstinukų. Muziejus dirba tik vasaros mėnesiais nuo trečiadienio iki sekmadienio. Bet vykti čia geriau sekmadienį, kai „leidžiamas garas”, tai yra, kai savo darbą demonstruoja senoviniai eksponatai. Šalia priimamojo esančiame kambaryje ir randasi ekspozicija, kur rodoma, kam reikalingas garas, kas yra elektra ir dar pora pamokėlių pagal mokyklinės fizikos programą. Įdomus stendas – dviratis su dinama. Juo greičiau mini pedalus, tuo daugiau užsidega lempučių. Man pavyko uždegti tik tris ar keturias iš… dvidešimties galimų. Į paties muziejaus, įkurto buvusios bažnyčios patalpose, vidų galima patekti iš gatvės.
Muziejuje keletas salių: su garo Airijoje istorija, su garvežių ir įvairiausių garo mašinų modeliais ir galop salė su didžiuliais garo varikliais. Eksponatus apžiūrėjome gana greitai – be gido nėra ten ką labai veikia. Muziejaus prižiūrėtojų vietoje aš pasirūpinčiau gido etatu, nes, manau, daugeliui lankytojų būtų įdomu paklausyti istorijos. Tuo labiau, kad čia būriuojasi daug senukų, tikriausiai dar mačiusių garvežių ir garlaivių laikus bei svajojančių vėl grįžti į savo vaikystę…
Iki garo mašinų užvedimo dar yra laiko ir mes einame į sodą. Užpakaliniame muziejaus kiemelyje stovi laikrodis – varpinė. Laikrodis netgi rodo teisingą laiką! Sodas nedidelis, bet prižiūrėtas, jaukus, švarutėlis. Tai čia, tai ten išdėlioti suoliukai ir stalai, žydi rožynai, oranžerija, fontanas… Daugiau lankytojų nėra, mes sėdame ant suolų ir išsivaizduojame esą šios puikios vietelės savininkais…
Bet laikas atėjo ir mes grįžtame į muziejų, kad galėtume pažiūrėti, kaip bus „leidžiamas garas”. Ūsuotas dėdulė su chalatu ir alyvuotomis pirštinėmis jau atidarė pagrindinį ventilį ir buvo girdėti, kaip šildamas garas slenka vamzdžiais. Teko palaukti dešimtį minučių, kol garas sudarė reikalingą spaudimą sistemoje. Pirmąją paleido mašiną, kuri anksčiau buvo naudojama audimo fabrikuose (apie ką liudija milžiniškas plakatas ant sienos). Prižiūrėtojas atidarė nedidelį ventilį, išsiveržė nedidelis garo gūsis ir didžiulis ratas pradėjo lėtai suktis, palaipsniui greitėdamas. Kad būtų galima paleisti kitą mašiną, šią reikia sustabdyti… O gaila, būtų labai efektinga, jei visos mašinos salėje dirbtų vienu metu. Nudažytas ryškiai geltona spalva buvusio Belfasto laivo variklis ilgai nenorėjo užsivesti. Prižiūrėtojas sukinėjo tai vieną, tai kitą ventilį, bėgiojo tai ten, tai šen, bet jam vis nesisekė. Pagaliau per sujungimus pradėjo bėgti vanduo, kai kur pradėjo eiti garas, kažkas švilptelėjo ir lėtai lėtai stūmokliai pradėjo savo darbą. Viršun, žemyn, viršun, žemyn… Pradėjo tuksenti „keliais”… Aš palyginau keturių cilindrų metro aukščio variklį su trimis keturių cilindrų mano mašinoje – šokas! Koks progresas!
Tuo tarpu apsiūkimai greitėjo. Ir iš karto galima buvo išsivaizduoti, kaip milžiniškas sraigtas sukasi vandenyje, ir „Titanikas” palieka uostą, išplaukia į susitikimą su ledkalniu… Apie ką aš čia?.. A, tiesa, štai lyg ir viskas, demonstracija baigta…
Parduotuvėlėje nusipirkome savo kolekcijai puoduką su garvežiais ir išlėkėme su savo keturių cilindrų varikliu namo. Gerai, kad jis ne garinis…
Ireland, Straffan, Co Kildare
Tekstas ir nuotraukos E.Remizovo
