Šventojo Patriko katedra Dubline iš tiesų yra didžiausia katedra Airijoje, tačiau ji nėra pati aukščiausia. Aukščiausia šventykla Airijoje yra St. Colman katedra Korke.
Patriko katedra pirmą kartą paminėta 1191 m. Pagal oficialią versiją katedra buvo pastatyta netoli šventojo šaltinio, kur šventasis Patrikas pakrikštijo tuometinius šios srities gyventojus saloje tarp dviejų Poddl upės atšakų. Dabar upė yra „supakuota” į vamzdžius ir teka po žeme. Pasak kitos versijos, čia atsirado šventykla, nes ši vieta buvo už Dublino miesto sienos ir oficialiai laikoma priemiesčiu. Dubline jau nuo X amžiaus buvo Kristaus katedra, kurią įkūrė vikingai.
Atvykus anglams, kurie į salą atsivežė ir savo vyskupą John Comyn, atsirado jo paties šventyklos projektas, kuris buvo sutiktas su miestiečių nepritarimu.
Konfrontacija tęsėsi iki 1212 metų, kai, greičiausiai, spaudžiant anglams, bažnyčiai buvo suteiktas katedros statusas. 1225 m. Anglijos karaliaus Henriko III įsakymu prasidėjo katedros rekonstrukcija, kuri truko ketverius metus. Dėl to katedra įgijo ankstyvosios anglų gotikos stilių. Apie 1270 metus prie pastato buvo pristatyta Ponios koplyčia. Minot bokštas ir vakarinė nava buvo atstatyti 1362–1370 m. po didelio gaisro.
Nuo pat jos pastatymo ir per visą katedros istoriją didžiausia problema buvo patalpų užliejimas dėl netoliese tekančios Poddl upės. Taip pat buvo potvynių, ypač didelis – XVIII a. pabaigoje. Dėl šios priežasties katedra niekada neturėjo rūsių. 1537 m., Reformacijos metu, Henry VIII patarėjo Thomaso Cromwello kariai sunaikino didelę katedros freskų dalį. Baudžiamosios operacijos metu, jau vadovaujant Oliveriui Cromwellui, katedros navoje buvo įrengta arklidė jo žirgui. To tikslas buvo parodyti jo požiūrį į Anglijos Bažnyčią, kurią jis siejo su katalikybe ir rojalizmo pasireiškimu.
1666 metais katedros rektorius pasiūlė atiduoti Mergelės Marijos parapiją prancūzų hugenotų bendruomenės, pabėgusios į Airiją iš Prancūzijos, apeigoms. Po nedidelių remonto darbų 1666 m. gruodžio 23 d. buvo pasirašyta nuomos sutartis, kuri buvo periodiškai pratęsiama iki 1816 metų, kai visi hugenotai buvo visiškai integruoti į Dublino miesto bendruomenę. Tuo metu Mergelės Marijos parapija buvo žinoma kaip L’Eglise Française de S.-Patrick.
Po Šlovingosios revoliucijos katedra neilgam laikui, nuo 1668 iki 1670 m., tapo katalikiška, tačiau po to, kai Viljamo III kariai nugalėjo jakobitus, ji vėl tapo anglikonų.
Katedra taip ir netapo visaverte katedra, jai vadovauja dekanas. Vienas iš dekanų buvo Jonathan Swift, garsus rašytojas ir satyrikas, tarnavęs šioje katedroje nuo 1713 iki 1745 m. Daugelis jo garsių pamokslų ir „airiškų traktatų” buvo parašyti jo dekanavimo metu.
Nuo 1783 iki 1871 m. katedra buvo naudojama kaip Šventojo Patriko ordino koplyčia. Joje vyko riterių ceremonijos. Čia vis dar galite pamatyti herbus žmonių, kurie buvo įšventinti į riterius.
XIX a. viduryje restauravimo metu buvo rastas keltų kryžius, kuris dabar eksponuojamas katedroje. 1860–1865 m. buvo atlikta didelio masto rekonstrukcija, už kurią sumokėjo garsus airių aludaris Benjaminas Guinnessas. Daugelis viduramžių pastato dalių buvo pakeistos, o viduramžių koplyčios buvo visiškai pašalintos. Iki šios dienos išliko nedaug patikimų dokumentų, todėl neįmanoma tiksliai pasakyti, kurios dalys buvo pridėtos Viktorijos epochoje ir kiek jų liko iš viduramžių.
Maždaug tuo pačiu metu ant katedros atsirado miesto laikrodis, kurį taip pat padovanojo Guinnesso šeima.
Dabar katedra yra daugelio viešų ir nacionalinių ceremonijų vieta. Kiekvieną lapkritį ten švenčiama Atminimo diena. Šioje ceremonijoje dalyvauja Airijos prezidentas. Katedroje vyko dviejų Airijos prezidentų laidotuvių pamaldos: Douglas Hyde 1949 m. ir Erskine Childers 1974 m.
Tai praėjusio karo aidas
Anglikonų (protestantų) bažnyčios parapijiečių stuburas buvo kariuomenė, nes airiams, kurie atsivertė iš katalikybės, ir daugeliui anglų vienintelis būdas karjeros augimui ir padėčiai visuomenėje pasiekti buvo britų armija. Ji priiminėjo juos į tarnybą ir išsiuntinėjo juos po visą pasaulį su šūkiu: „Jei norite pamatyti pasaulį, susipažinti su žmonėmis, kurie jame gyvena, ir nužudyti juos, užsirašykite į britų armiją”.
18 ir 19 amžiuje didžiąją britų armijos dalį sudarė airiai. Manoma, kad iki 30–40% armijos, kuri nugalėjo Napoleoną Vaterlo mūšyje, buvo airiai. Parapijiečiams, žuvusiems britų kariuomenės tarnyboje, atminti, virš šiaurinio transepto arkų pakabintos vėliavos. Reikia pasakyti, kad mes toli gražu nežinome visos britų užkariavimų istorijos, stebėdamiesi pasaulio vietomis ir kampeliais, kurie katedroje paminėti užrašuose ant memorialų ir antraščių.
Taip pat yra modernesnių vėliavų (pavyzdžiui, RAF), kurios tarnauja kaip airių, žuvusių per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, atminimas.
Keletą kartų katedra tapo priešingų pusių įkaite
1492 metais dvi airių šeimos, Butleriai ir Fitzgeraldai, buvo įtrauktos į karčią nesantaiką. Šie nesutarimai daugiausia buvo susiję su lordo parlamento nario pareigybe. Abi šeimos norėjo, kad viena iš jų liktų šiose pareigose. 1492 m. ši įtampa peraugo į atvirą karą ir tarp dviejų šeimų prie miesto sienų įvyko ginkluotas susirėmimas.
Butleriai, supratę, kad mūšis bus pralaimėtas, prisiglaudė Šventojo Patriko katedros rektoriaus namuose. Fitzgeraldai nusekė juos iki katedros ir paprašė išeiti ir sudaryti taiką. Jaunesnieji Butleriai, bijodami, kad jei jie tai padarys, bus nužudyti, atsisakė. Kaip geros valios gestą šeimos galva Geraldas Fitzgeraldas įsakė duryse išpjauti skylę. Tada jis įkišo ranką pro duris ir su taika ją pasiūlė tiems, kurie yra kitoje durų pusėje. Pamatę, kad Fitzgeraldas pasiruošęs rizikuoti savo ranka, įkišdamas ją pro duris, Butleriai nusprendė, kad jis rimtai žiūri į savo ketinimus. Jie paspaudė rankas pro duris. Butleriai išėjo iš rektoriaus namų, ir abi šeimos sudarė taiką.
Šiandien šios durys yra žinomos kaip susitaikymo durys ir yra eksponuojamos šiaurinėje katedros dalyje. Ši istorija taip pat gyva garsiajame airių posakyje „rizikuoti savo ranka”.
2006 m. 18 Afganistano pabėgėlių, kuriems valstybė nesuteikė prieglobsčio, nusprendė atlikti panašų veiksmą. Jie keletą dienų užėmę laikė katedrą.
