Koronaviruso pandemijai atėmus galimybę keliauti ne tik po svečias šalis, bet ir žvalgytis po Airiją, laikraštis “Lietuvis” pamatė, kad išseko “Mano Airija” straipsnių archyvas. Ir tada, visai netikėtai, atėjo išsigelbėjimas – laikraščiui parašė Audrius Janecka ir pasiūlė savo parengtų straipsnių ciklą apie Airiją spausdinti laikraštyje. Tai buvo labai netikėta ir labai maloni žinia, galima sakyti rubrikos “Mano Airija” išgelbėjimas. Taigi, nuo šio numerio laikraštyje matysime Audriaus straipsnius ir nuotraukas apie Smaragdinę salą, o dabar siūlome susipažinti su pačiu autoriumi, kuris po ilgų įkalbinėjimų visgi sutiko šiek tiek papasakoti apie save.
“Į Airiją atvykau iš Simno, Alytaus rajono, 2004 metais. Esu dzūkas ir tuo didžiuojuosi. Kodėl pasirinkau Airiją? Tai kad čia žvaigždės kelią rodė – sutikau savo būsimą žmoną Jovitą.
Prisimenu, vos atvykęs į šią šalį pasijutau kaip Alisa kreivų veidrodžių karalystėje – homo sovieticus atvyko į vakarų pasaulį. Teko mokintis gerbti žmogų tokį, koks jis yra, be jokiu tautinių, rasinių ar homofobinių nuostatų. Šiuo metu gyvenu Waterford mieste, domiuosi istorija, muzika, kultūra, pasaulėžiūra, fotografija ir dar daug kuo – draugai mane vadina “vaikščiojančia enciklopedija”. Be to, rūpinuosi katėmis, tiek savo, tiek benamėmis. Reguliariai finansiškai su žmona remiame gyvūnų labdaros organizacijas, tiek Airijoje, tiek Lietuvoje. Kai nevartoji alkoholio, laiko užtenka viskam ir dar lieka. Kartu su žmona Jovita labai mėgstame keliauti – po Airiją taip pat, be to vieną kartą per metus paprastai apsilankau Lietuvoje. Tiesą sakant, nežinau, ar grįšiu ten, bus taip, kaip liaudies išmintis sako: “Nesustabdysi upės bėgimo, nenumatysi savo likimo”. Ką dar pridurti?
Mėgstu būti gamtoje tarp augalų, gal todėl ir tokią profesiją pasirinkau – šiuo metu studijuoju Teagasc koledže. Tai lietuviškos Žemės ūkio akademijos atitikmuo“. Audrius ne itin noriai pasakoja apie save, pridurdamas, kad kai taps žinomas ir populiarus, kai susirgs žvaigdžių liga, va tada ims reikalauti dėmesio ir dalinti interviu į kairę ir į dešinę, pripasakodamas apie save būtų ir nebūtų dalykų. Tačiau, paklaustas apie savo specialybę, „atgyja“ ir tęsia pokalbį.
Sodininkas
„Pats save vadininu „sodininku“ – šiame versle esu nuo 2005 metų. Praktiškai visas Dublinas ir priemieščiai mano apsodinti medžiais, krūmais ir žole. Abi N2 magistralės puses – nuo St. Margaret iki Ashbourne – pats apželdinau. N11 magistralės kairė pusė – nuo Sugarloaf kalno iki Rathnew miestelio – taip pat mano apsodinta. Esu prisidėjęs prie N7 magistralės, šalia Naas „gaublio“, apželdinimo darbų. Apželdinau abu įvažiavimus į Dublin Port Tunnel ties oro ir jūrų uostais. N1 kelio abi pusės taip pat apželdintos – nuo M50 viaduko iki Whitehall bažnyčios. M50 muitinės tilto abi pusės ir po tiltu taip pat mano darbas. Greystones mieste mano apželdinta naujai pastatytas (2006 m) Sveikatingumo centras ir šalia lengvosios atletikos stadionas. Visko net negaliu išvardinti – neužtektų nei popieriaus, nei rašalo.
Dirbant sodininku firmoje Dubline, reguliariai tvarkydavau sodus Olandijos ambasadoje, Olandijos dvejose ambasadoriaus rezidencijose, Portugalijos ambasadoriaus rezidencijoje, milijonierių soduose, aplink bažnyčias ir vienuolynus, Pzifer gamyklos teritorijoje. Taip pat dvejus metus gražinau aplinką aplink Donnybrook Church bažnyčią – kaip tik netoli Lietuvos ambasados.
Persikėlęs gyventi į Waterford, pabandžiau gauti darbo privačiame sode –provincijoje įprasta, kad turtuolis nusiperka dvarą, jį apželdina ir po to leidžia žmonėms pasigrožėti už pinigus. Sostinėje viskas buvo gerai, o čia paprašė įrodymo ar aš esu „kvalifikuotas“ tokiam darbui. Gavau sprigtą į kaktą (gerąja prasme), tad dabar „kremtu“ mokslus, kuriems pasibaigus ir turint sertifikatą rankose atsivers daugiau durų. Nenoriu girtis, bet labai tikiuosi, kad taip ir bus“.
Fotografas
Kadangi Audrius straipsnius iliustruoja savo paties darytomis nuotraukomis, negalėjome nepasiteirauti ir apie fotografiją.
„Kodėl domiuosi fotografija? Tai kompleksas veiksnių, susidėjusių į vieną vietą ir išplaukusių iš gyvenimo patirties. Viskas susidėliojo palaipsniui. Būdamas 13-os metų pradėjau fotografuoti ir pats dariau juodai-baltas nuotraukas.
Baigęs mokyklą norėjau stoti studijuoti Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, bet įstojau į Alytaus politechnikumą. Ir visą gyvenimą, praktiškai kasdien, skaitau informaciją apie istoriją, muziką, mokslo naujienas anglų kalba.
Tai jau įaugę į mano kraują ir net nežinau, iš kur tai atėjo. Mano mama – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Anapilin išėjęs tėvas dirbo dėstytoju/kariniu instruktoriumi SKAT Alytaus batalione. Manau, kad šie faktai padėjo pamatus mano savimonei. Apskritai, darau tai, ko nori mano siela, fotografuoti taip pat: atėjau-pamačiau-nufotografau-aprašiau.
Keliaudamas elgiuosi kaip katinas ar žvalgybos kuopos kareivis – norisi naujoje vietoje kuo daugiau apeiti ir pamatyti. Mes net turime susitarimą su žmona – aš ją palieku ant suoliuko pailsėti ar parduotuvėje, o pats dar kokią valandą vaikštau ir fotografuoju. Grįžęs namo po kelionės, dienomis ir naktimis, sėdžiu prie kompiuterio ir internete ieškau informacijos anglų kalba apie pamatytą ir įamžintą vietą, domiuosi, koks tai pastatas, kuo ta vieta susijusi su įžymiais žmonėmis ar kokiu nors svarbiu įvykiu. Ir taip palaipsniui atsirado poreikis savo įspūdžius, nuotaikas, vaizdus gražia forma, savaip, pateikti žmonėms.
Turiu labai daug kūrybinių minčių ir idėjų, tad po truputėlį jas ir realizuoju. Bet apie tai papasakosiu vėliau, gal kai būsiu žinomas, bet ne dabar, nes jaučiuosi „kaip pilypas, iššokęs iš kanapių“.
Titulinėje nuotraukoje – Audrius su žmona Jovita
Audriaus Janeckos nuotraukos
