Home Mano Airija Airijos šaknys literatūroje

Airijos šaknys literatūroje

793
0

„Čia jie gyveno, čia linksminosi; čia jie įsimylėjo, čia jie ir liko amžiams ilsėtis“.
Airijoje labai populiarus posakis, parašytas daugelyje barų, priklauso garsiam poetui ir rašytojui, žurnalistui ir mokytojui James Joyce.

Dublinietis, mokslus pradėjęs jėzuitų mokykloje, 1902 m. baigęs miesto universitetą ir iš karto pradėjęs rašyti straipsnius, istorijas, esė ir eilėraščius, jis tiesiog turėjo neišsenkantį rašytojo talentą. Būdamas 20 metų, jis persikėlė į Paryžių.

Svajonių miestas padėjo atsiskleisti jo vaizduotei ir jis pradėjo kurti romaną „Menininko portretas jaunystėje“, kuris vėliau išgarsėjo, kaip įžymusis jo kūrinys, pavadinimu „Ulisas“. Šešiuose šimtuose puslapių autorius pasakoja apie vieną žydo Leopoldo Blumo dieną. Būtent tada, 1904 m. birželio 16 d., Džoisas ir jo būsima žmona Nora Barnacle, viešbučio „Finn’s“ kambarinė, nuėjo į pirmąjį pasimatymą. Tai tik viena diena, kurios dėka gimė šventė – Bloomsday (Žydėjimo diena).

Tačiau įspūdingiausias J. Joyce darbas – Finnegans Wake (Finegano šermenys). Vargšas, pusiau aklas autorius, prie knygos dirbo 16 metų. Sudėtingas eksperimentinis romanas vis dar yra laikomas „knyga specialistams“. Eksperimentinis, pasižymintis nuostabiu žodynu, mitologinis ir komiškas kūrinys, taip jį apibūdina literatūros kritikai. Šis kūrinys yra skirtas airių mitų herojui Fineganui. Skaityti šią knygą yra be galo sunku: 49 200 žodžių knygoje yra pavartoti tik vieną kartą ir parašyti jie yra 70-čia kalbų, taip pat yra vartojami ir paties autoriaus sugalvoti žodžiai. Tai tiesiog antgamtiška!

Atsigręžimas į šalies mitologiją airiams yra toks pats natūralus, kaip ir religiniai prototipai bei veiksmai, apie kuriuos rašė kitas žymus rašytojas William Butler Yeats (1865 m. birželio 13 d. – 1939 m. sausio 28 d.). Rašytojas, poetas, dramaturgas. Jis buvo vienas iš pirmojo Airijos nacionalinio teatro kūrėjų.
W. B. Yeats aukštąjį išsilavinimą įgijo Londone, kur praleido vaikystę, o apie savo rašymo talentą pajuto jau gyvendamas Dubline. Iš po jo plunksnos sklinda nepaprasti eilėraščiai ir pasakojimai, kupini paslaptingos prasmės. Rašytojo prioritetus atspindi jo ypatinga aistra spiritizmui, okultizmui ir astrologijai. 1911 metais jis tapo slaptos organizacijos „Vaiduoklių klubas“ nariu. Yeats’o įkvėpimą sustiprina induizmo ir teosofijos studijos.

Keista teosofizmo kryptis, kuri teigia, kad „nėra religijos, aukštesnės už Tiesą“, gimė 1875 metais Amerikoje, o ją įkūrė rusų keliautoja Helena Petrovna Blavatskaja.
Taigi, įkvėptas sukauptos patirties, William Yeats ima rašyti kūrinius airių mitų temomis. Tiesiog neįtikėtina, kaip mitinės legendos savo mistišku turiniu darė įtaką vietiniams gyventojams.
Bėgant metams, subrendęs W. B. Yeats įsitraukia į politiką, pirmiausia prisijungdamas prie „Fenijos“ slaptosios draugijos, o vėliau – į Airijos Respublikonų broliją, kol 1922 m. buvo išrinktas į Laisvosios Airijos Respublikos Senatą. Ar jis atsisakė okultizmo? Ne. Tai buvo ne jo jėgoms, nes mistika į meistro esybę buvo įsiskverbusi taip giliai, kur rado savo paskutinį įsikūnijimą kūrinyje „Vizijos“.
1923 metais W. B. Yeats buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija. Poetas, rašytojas, politikas, svajotojas buvo tikras, jog jį pasirinko aukščiausios dvasinės jėgos, kad jis „sėtų išmintį, gėrį, žinias apie amžinybę“.
William’o Yates’o darbuose pastebima Oscar’o Wilde’o įtaka. Ir nenuostabu – juk Oscar Wilde buvo pavyzdys visai to meto jaunų žmonių kartai.

Oscar Fingal O’Fflahertie Wills Wilde yra viena pagrindinių estetizmo ir europinio modernizmo figūrų.
Jis užaugo labai talentingoje šeimoje: Oskaro tėvas buvo oftalmologas, jis rašė knygas apie airių archeologiją ir folklorą, buvo filantropas ir įkūrė nemokamą medicinos centrą, kuris teikdavo paslaugas vargšams. Motina Jane Wilde 1848 m. rašė eilėraščius Jaunųjų airių revoliuciniam judėjimui ir visą gyvenimą išliko airių nacionaliste, veiklą vykdė pasivadinusi slapyvardžiu „Speranza“ (itališkai „viltis“).
Senovės graikų ir romėnų paveikslais, biustais ir knygomis apstatytuose Wilde namuose dažnai būdavo rengiami poezijos vakarai ir susitikimai.
Oscar Wilde gavo puikų išsilavinimą Trinity koledže, o vėliau Oksfordo universitete. 1878 metais persikėlė į Londoną ir nusprendė užkariauti sostinę savo erudicija ir… savo madingu įvaizdžiu.

Palaipsniui miesto visuomenę vis labiau ėmė traukti neįprasta Oscar’o poezija ir eilėraščiai, šmaikštus kalbėjimas ir intelektas; netrukus jis tapo viena populiariausių Londono personų.
1882 metų pradžioje O. Wilde išplaukia į JAV. Eidamas muitinės procedūras, paklaustas, ar turi ką deklaruoti, jis atsakė: „Neturiu ką deklaruoti, išskyrus savo genialumą.“ Nuo to momento visa spauda seka britų esteto veiksmus Amerikoje.
O. Wilde mėgaujasi gyvenimu ir savo fenomenalumu, net kaltinimai narcisizmu paglosto jo savimeilę. Ir jis rašo daug bei produktyviai. 1887 m. buvo publikuoti jo pasakojimai „Kentervilio vaiduoklis“, „Lordo Artūro Sevilo nusikaltimas“, „Sfinksas be mįslės“, „Modelis-milijonierius“ ir kt., o 1890 m. – „Doriano Grėjaus paveikslas“, atnešęs Wilde’ui stulbinamą sėkmę.
Visų mėgstamas, gerai prisižiūrintis ir elegantiškas, garsus ir išlepintas, jis užmezga santykius su jaunuoliu. Šiandien ši istorija visiems būtų suprantama ir nereikalautų komentarų, tačiau tada ji panardino rašytoją į problemų bedugnę, jis pateko į kalėjimą, dirbo katorgoje ir buvo visiškai sužlugdytas.
Aštriu, panašiu į Wild’o humorą, pasižymėjo ir kitas garsus airis George Bernard Shaw. Jis gimė ir augo Dubline. Protestantišką mokyklą, kurią jam teko lankyti, jis niekino visa širdimi ir pavadino ją žalingiausiu savo ugdymo etapu. Būdamas 20 metų, jis išvyko į Londoną ir į tėvynę nebegrįžo.

Dramaturgas ir romanistas, Nobelio premijos laureatas, visuomenės veikėjas, socialistas, vienas iš Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos įkūrėjų Bernard Shaw (1856 m. liepos 26 d. – 1950 m. lapkričio 2 d.) laikomas antru pagal populiarumą, po Šekspyro (William Shakespeare), anglų teatro dramaturgu. Jo pjesės „Cezaris ir Kleopatra“, „Žmogus ir superžmogus“, „Pigmalionas“ sulaukė didžiulio populiarumo. 1921 metais B. Shaw parašė 5 dalių pentalogiją „Atgal į Metušalą“, kuri prasideda Edeno sode ir baigiasi po tūkstančio metų ateityje – autoriaus teigimu, tai yra šedevras. Tačiau kritikai buvo kitokios nuomonės.
Nepaisant to, Bernard Shaw išgarsėjo kaip labiausiai cituojamas rašytojas pasaulyje, įvairiuose rinkiniuose publikuotų aforizmų, išmintingų minčių ir anekdotų rekordininkas. Kartu jis pats prisipažino: „Mano būdas juokauti – tai sakyti tiesą. Pasaulyje nėra nieko juokingesnio.“
Tačiau su unikaliu humoro jausmu Bernard Shaw gana rimtai žiūrėjo į Sovietų Sąjungos doktriną. 1931 metais jis lankėsi TSRS ir susitiko su Stalinu.
„Rusijoje aš įsitikinau, kad naujoji komunistinė sistema gali išvesti žmoniją iš dabartinės krizės ir išgelbėti nuo visiškos anarchijos ir mirties“, – rašė jis.
O tuo tarpu autorius, išlikdamas vakarietiškos dvasios „britu“, už išleistus savo kūrinius iš komunistų pareikalavo honorarų, tačiau tokio poelgio sukrėsti TSRS „asketai“ su juo neatsiskaitė.

Sabina Salim