Home Portretai 650 savo maratoną Kaune bėgsiantis Mindaugas Garmus: bėgti – tai būti emocijoje

650 savo maratoną Kaune bėgsiantis Mindaugas Garmus: bėgti – tai būti emocijoje

496
0

„Aš ne sportininkas ir ne bėgikas – tiesiog mėgstu aktyvų laisvalaikį,“ – taip kukliai apie save sako 41 m. Mindaugas Garmus, visai nesureikšmindamas fakto, kad per pastaruosius kelis dešimtmečius jau yra nubėgęs gerokai daugiau kaip pusę tūkstančio maratonų. Kai kuriuos jų – nešinas stalu su vaišėmis arba klibinkščiuodamas su ramentais sulūžusiu klubu. Bėgimo misionieriumi savęs nelaikantis, bet daugybę žmonių bėgti įkvėpęs ir po 60 maratonų per metus nubėgantis Mindaugas – apie bėgimo magiją, pagarbą „lėtiesiems bėgikams“ ir kodėl niekada nebūna vėlu nubėgti pirmąjį savo gyvenimo maratoną.

Svarbiau ne laikas, o buvimas procese

Kalbėdamas apie įsimintinus maratonus, Mindaugas Garmus mintinai žino savo bei kolegų valandas ir minutes, bet didelės reikšmės joms neteikia: bėgant jam kur kas įdomesnis pats procesas ir buvimas bėgime bei aplink jį.

„Net dabar šiurpuliai nueina pagalvojus apie bėgimą, kuriame didžiausia dovana – emocija. Pakilti į tokį lygį – yra daug. Taip, būtent pakilti: aš manau, kad bėgti dėl bėgimo, o ne dėl rezultatų siekimo, yra lygis, iki kurio mums, bėgantiesiems, reikia priaugti. Prieš gerus penkiolika metų, kai ir man tie maratonai dar nebuvo taip gerai pažįstami, išdidžiai vadinau save bėgiku ir stengiausi gerinti bėgimo laiką, pasivaržyti su vienu kitu kolega – ne, ne ant podiumo užlipti, nes žinau, kad esu vidutinis ir su geriausiais nesivaržau, bet tarp savų, pabalansuoti tarp malonumo ir greičio. Tačiau laikui bėgant supratau, kad aš nei sportininkas, nei bėgikas. Kad man tiesiog gera būti bėgikų bendruomenės ir bėgimo dalimi – tad tuo iki šiol nuoširdžiai mėgaujuosi“, – pasakoja pirmąjį maratoną dar septyniolikos pamėginęs bėgti alytiškis. Beje, to pirmojo užbaigti taip ir nepavyko, tačiau maratonų bėgimo magija vyrą užkrėtė visam likusiam gyvenimui.

Paklaustas, kodėl būtent maratonas, Mindaugas tik gūžčioja pečiais: „Nežinau. Gal įtakos turėjo mano maištingą paauglystė, kurią leidau gatvėse, ir atsitiktinai aptiktas orientavimosi sportas. Ten mane, jauną vaikį, priglaudė Alytaus seni bėgimo vilkai – gal nuo tada, keliaujant su jais, man į kraują įaugo supratimas, kad nemėgstu iškišęs liežuvį visa jėga skuosti kokių penkių kilometrų. Man reikia ilgesnio žaidimo, pabuvimo momente. Žinoma, įtakos turėjo ir pasaulinis supratimas, kad maratonas – tai prestižiškiausia bėgimo distancija. Pastaruosius keletą metų man maratonas jau yra tapęs tarsi gyvasties ženklu, pajautimu, kad esame gyvi, sveiki, kad turime galimybę judėti, bendrauti, užsikrėsti vienas kito energija. Ne tik paimti – bet ir pasidalinti. Bėgimas – tai ir dovana, ir magija“.

Bėgiojimo ribos – tik mūsų galvose

Nors savo gyvenimo Mindaugas neįsivaizduoja be bėgimo, o jo entuziazmas ir aktyvus dalyvavimas bėgikų bendruomenės gyvenime bėgti įkvėpė ne vieną, jis visai nelinkęs būti bėgimo misionieriumi ir šio pomėgio niekam nebruka, atvirkščiai: „ Kiekvieną žmogų raginu atrasti tas veiklas, kurios patinka, ir išmokti per jas ištransliuoti save. Kas tai bebūtų – bėgimas, dviratis ar žvejyba, bet tegul tai bus jums ir jūsų. Būna, per renginius prie manęs prieina žmonių, dėkojančių už įkvėpimą. Gal išties kažkam tapau postūmiu ir motyvacija bėgti? Jei taip – džiaugiuosi. Ir žinote ką? Nuostabiausia, kad tam postūmiui nėra nei fizinių, nei laiko apribojimų: pradėti bėgti ir nubėgti pirmuosius savo gyvenimo maratonus galite būdami nors ir įžengę į penktą dešimtį“.

Ištrinti ribojančias nuostatas Mindaugui padėjo gyvenimo Danijoje patirtis, kur susidūręs su danų bėgikų bendruomene, gerokai pakeitė savo požiūrį tiek į bėgimą, tiek į kūno galimybes: „Sutikau daugybę žmonių, kurie bėgti pradeda nuo 40+ amžiaus ir jau po metų bėga maratonus ar net šimtą kilometrų. Taigi, ši bendruomenė man atvėrė bėgimo laisvę, nesivaržymą dėl rezultato ar kažkokio prizo.

Turiu ir tokį pavyzdį: danė moteris, pradėjusi bėgti 42 metų, iš pradžių bėgiojusi lėtai, pasišnekučiuodama, vėliau pamėgino bėgti greičiau – ir būdama 45 metų maratoną nubėgo per 2 val. 57 min. O tada – dar ir 100 km per 9 val. Žiūrėk, atsirado ir jos rėmėjai, moteris tapo reklaminiu veidu ir t. t.

Man tokios istorijos liudija, kad ne amžius yra bėgiojimui riba, o tik mes patys, nesuteikdami sau laisvės išbandyti naujų veiklų ir į jas pasinerti“.

Mindaugas sako su didele pagarba žvelgiąs į ištisomis šeimomis bėgančius žmones ir į vadinamuosius „lėtuosius bėgikus“.

„Matau žmones, kurie bėga maratoną po penkias ir daugiau valandų: išsikankinę – bet bėga! Manau, kad „lėtieji bėgikai“ irgi suteikia įkvėpimo – tik pagalvokite, kiek reikia užsispyrimo ir kantrybės išbūti visas tas penkias valandas trasoje! Tad jei kažkam penkių-šešių valandų maratonas sukelia juoką, siūlau patiems pamėginti išbūti 6 valandas aktyviame judėjime – ir suprasite, kad tai menki juokai,“ – šypsosi vyras.

Kas lemia bėgimo renginio kokybę?

Išmaišęs šimtus maratonų visoje Europoje, Mindaugas pastebi, kad Lietuvoje organizuojami maratonai kokybe niekuo nebenusileidžia senas bėgimo tradicijas turinčių šalių maratonams. Išaugo tiek organizatorių patirtis, tiek prasiplėtė bėgimo renginių įvairovė, tad kiekvienas gali rasti sau tinkamiausią bėgimą.

„Vis dėlto, kas yra kokybiškas bėgimo renginys? Jis kokybiškas tiek, kiek mes patys užpildome jį kokybe. Pradėjus bėgioti gal ir būna svarbūs techniniai, organizaciniai dalykai, bet kai paaugi vidumi, supranti, kad vieno kito ženklo trūkumas ar kažkokio prizo neįteikimas nesugadina tau nuotaikos ir neturi reikšmės. Kiek gebėsi atsiduoti renginiui, jo atmosferai – tiek tos kokybės ir gausi.“

Jis pats dviejuose paskutiniuose bėgtuose „Kauno maratonuose“ šventinę nuotaiką kūrė bėgdamas su kostiumais. Vieną kartą – persirengęs kaubojumi, kitą – nešinas visu šefo stalu su vaišėmis. „Vienoje pusėje po dangčiu nešiau dešrytės, lašinukų, svogūnų, kitoje – saldainių. Bėgau ir vaišinau visus norinčius, kas 10 km papildydamas vaišių lėkštes. Tad ne tik nubėgau maratoną, bet ir tą dariau nešinas 10 kg sveriančiu stalu. Na ir kas, kad po to tris dienas skaudėjo riešus – smagumas viską atpirko,“ – pasakoja maratonų dalyvis, užsimindamas, kad ir šiemet balandžio 23 d. vyksiančiam „Kauno maratonui“ brandina  persirengėliškų minčių.

Beje, Mindaugui Garmui šis „Kauno maratonas“ bus ypatingas ir tuo, kad taps 650-tuoju jo gyvenime nubėgtu maratonu: „Ta proga noriu palinkėti kolegoms sportininkams daugiau atsidavimo veiksmui ir mokėjimo paleisti save iš rėmų. Atsikračius baimių „galiu-negaliu“, ir treniruotės bus kokybiškesnės, ir rezultatai pakils. Na, o mėgėjams palinkėsiu tiesiog ateiti ir atsiduoti procesui!“

Loading