Netoli visame pasaulyje žinomų „Marmuro arkos“ urvų prasideda takas „Laiptai į dangų“.
Jis pavadintas pagal garsiąją Led Zeppelin dainą „Stairway to Heaven“. Šis maršrutas yra apie 7 kilometrų ilgio, susidedantis iš lauko takų ir laiptų į Cuilcagh kalną.
Prieš apsilankydami take „Laiptai į dangų“, turėtumėte pasirūpinti rezervacijos vieta mažoje automobilių stovėjimo aikštelėje prie įėjimo į maršrutą. Teoriškai, kraštutiniu atveju, netoliese galite rasti ir dar keletą automobilių stovėjimo aikštelių ir jų nereikia užsisakyti iš anksto. Taip pat galite palikti savo automobilį prie įėjimo į Marble Arch urvus, tačiau tai prailgina ir taip sudėtingą maršrutą keliais šimtais metrų.
Prieš kelionę iš Enniskilleno www.theboardwalk.ie svetainėje užsisakėme automobilių stovėjimo aikštelę už 6 svarus, tačiau prie įėjimo automobilius sutikęs pagyvenęs vyras pirmiausia pasiūlė jam sumokėti 5 svarus „apeinant kasos aparatą“, tačiau sužinojęs, kad už automobilių stovėjimo aikštelę jau sumokėta, jis pasakė, kad lauko keliu mes turime nueiti apie 5 mylias, o paskui dar 1,7 mylios mediniu taku.
Ach, jau ta angliška matavimų sistema, kuri traukia savo tariamu atstumų artumu, nors metrinėje sistemoje tai yra visai nemažas atstumas. Taigi, 6,7 kilometro, kuris iš tikrųjų pasirodė esąs mylios, iš pradžių mums nepadarė įspūdžio.
Vyriškis dėl viso pikto užsirašė visų keleivių vardus, o mūsų telefono numeris buvo pas jį užsakymo formoje. Užbėgdamas įvykiams už akių, noriu pasakyti, kad parkingo darbuotojo įžvalgumas nebuvo bereikalingas,– jis rūpinosi, kad vėliau būtų galima rasti visus turistus.
Įsikūręs Šiaurės Airijos ir Airijos Respublikos pasienyje Cuilcagh kalnas yra atviras visuomenei viename iš įdomiausių pasaulio maršrutų, einančių palei upes ir upelius, įtekančius į Shannon upę. Galbūt kai kurie iš jų teka per Marmuro arkos urvus.
Kildami taku, sutikome kelias moksleivių grupes, kurios savo atostogų metu kasinėjosi tarp išsibarsčiusių akmenų. Atidžiai įsižiūrėjus, galima buvo pastebėti tam tikrą akmenų išsidėstymo dėsningumą, sudarantį keltų statinių griaučius ir pamatus, kuriems yra nemažiau kaip pora tūkstančių metų.
Nežinau, kiek druidų artefaktų surinko moksleiviai, bet jie labai gyvybingai judėjo taku, lyg tikėdamiesi gauti karštų gėrimų spalio dieną.
Mūsų kelias driekėsi begaliniu keliu, kuris tai kildavo į kalnus, tai leisdavosi į plyšius. Po pirmųjų 3-4 kilometrų pradėjo atrodyti, kad kelias veda į niekur, tarsi Strugatskio „Troikos pasakoje“.
Aukščių skirtumas trasoje siekia iki 500 metrų, o mes pamažu atsidūrėme žemuose, rudeniniuose airiškuose debesyse.
Prieš mus iš rūko išnirdavo laimingi ir besijuokiantys žmonės, o tie, kurie į taką įžengė kartu su mumis, tartum ištirpdavo kelyje. Atrodė, kad sutinkami žmonės teleportuojasi iš aukštesniojo pasaulio, o bendrakeleiviai tiesiog išnykdavo debesyje.
Mano galvoje skambėjo JAV įrašų parduotuvėse uždrausta daina – „Stairway to Heaven“ (Laiptai į dangų).
Kodėl uždrausta? Nes visi pradedantieji muzikantai savo pirmojo pasirodymo „Fender Stratocaster“ metu groja Led Zeppelin akordus. 1971 metais lapkričio 8 d., neramumų ir karo veiksmų Šiaurės Airijoje dienomis, grupė Led Zeppelin pirmą kartą atliko šią dainą Belfaste. Tai tapo ne tik jų vizitine kortele, bet ir mano kartos himnu.
Apskritai, „cepelinai“ atrodo jautė ypatingą trauką Šiaurės Airijai. 1973 metais išleisto albumo „Houses of the Holy“ viršelyje pavaizduota Dunluce pilis Bushmills mieste.
Negeru žodžiu prisimindami Robertą Plantą ir Jimmy Page’ą, pakeliui sutikdami pažįstamus ir nepažįstamus žmones, išnyrančius iš rūko, ir kartais besikeikdami, mes artėjome prie maršruto finišo – prie pačių „Laiptų į dangų“. Paskutiniai trys šimtai žingsnių buvo ypač sunkūs. Rūkas buvo toks tirštas, kad buvo matomas tik vienas laiptatakis, o iš viršaus galėjome išgirsti skambius balsus tų, kurie pasiekė „dangiškąjį rojų“.
Apsipylę prakaitu ir permirkę iki paskutinio siūlo, mes pasiekėme apžvalgos aikštelę.
„Atsidūrę viršūnėje, leiskite sau vienai dienai pasijusti karaliumi, akis į akį su Mourne ir Croagh Patrick kalnais. Tai tik vienas iš daugelio pojūčių, kuriuos galite patirti kelionės metu“, – praneša TripAdvisor. Kaip jie klydo: nuo Cuilcagh viršaus nieko nebuvo matyti. Ir, tarp kitko, nieko ten nebuvo.
Tačiau Viešpats, apdovanojęs mūsų pirmtakus laime, pasigailėjo ir mūsų, pakeliui atgal atverdamas mums vaizdus, vertus kompiuterio ekrano užsklandos, ir padovanodamas mums mažą gabalėlį laimės.
Rezultatą užfiksavo „išmanusis laikrodis“: 15 kilometrų (18 000 žingsnių) ir 4 su puse valandos pasivaikščiojimo. Bet buvo verta. Net jei nesate iš tų, kurie lengvai toleruotų šaltį, išbandykite savo jėgas Cuilcagh Broadwalk Trail.
O laiptelių „Laiptuose į dangų“ yra lygiai 521!
