Home Aktualu Vienatvė – pasaulinė epidemija

Vienatvė – pasaulinė epidemija

375
0

Šiandien vienatvė vis dažniau vadinama pasauline epidemija, o jos poveikis žmogaus sveikatai prilyginamas rūkymo, alkoholio ir viršsvorio keliamai žalai. Pastarieji tyrimai rodo, kad vienišumo problema, lyginant su kitomis Europos šalimis, Lietuvoje yra itin opi – didžiąją dalį laiko ar nuolat vienišumo jausmas kankina 1 iš 13 Lietuvos gyventojų.

Būti vienam ir būti vienišu – ne tas pats Pastaruosius metus vienatvės tyrimams paskyrusi Lietuvos socialinių tyrimų centro sociologė dr. Gražina Rapolienė gilinasi į skirtingo amžiaus žmonių vienatvės veiksnius ir socialines aplinkybes, kuriomis vienatvė paaštrėja. Kartu su kolegėmis atlikdama Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą tyrimą, ji pirmą kartą pristato vienišų Lietuvos gyventojų portretą, apnuoginantį itin skaudžią realybę.

Prieš kalbant apie šią problemą, svarbu atskirti, jog pats žodis „vienatvė“ iš tiesų savyje talpina dvi skirtingas reikšmes. Pirmoji – vienumas, reiškiantis pozityvų žmogaus santykį su vienatve. Ir antroji – vienišumas, moksliniuose šaltiniuose apibūdinamas kaip „nemaloni patirtis dėl trokštamų ir turimų socialinių santykių skaičiaus ir kokybės neatitikimo“. Būtent pastaroji sąvoka dažnai vadinama šiuolaikinės visuomenės epidemija ir sulaukia vis daugiau tarptautinio tyrėjų dėmesio. „Žmogui reikalingas tam tikras kiekis vienatvės, buvimas vienam, pozityvūs santykiai su vienuma. Žmogui reikia pabūti su savimi, susivokti savo mintyse, jausmuose, poreikiuose, patirtyse, apdoroti tą informaciją. Ir tas poreikis pabūti vienam skirtingiems žmonėms yra labai skirtingas – intravertams to reikia kur kas daugiau. Pozityvus buvimas su savimi reikalingas kūrybai, ir tas teigiamas, harmoningas santykis su savimi yra garantas, kad visa kita galėsi sėkmingai daryti, būsi subalansuotas“, – sako sociologė.

Vis dėlto, žmogus ir egzistenciškai yra vienas – vienas gimsta, vienas eina per gyvenimą, ir vienas miršta. Anot sociologės, šitai nepakeičiama ir negali būti išgydoma, todėl žmogaus užduotis – išmokti priimti save tokį, koks jis yra, ir nesijausti vienišu, paliktu ir užmirštu buvime su savimi. Tuo metu vienišumo būsena yra subjektyvi, ir tai nėra tas pats, kas fizinis buvimas vienam. Žmogus gali jaustis vienišas būdamas tarp žmonių, ir atvirkščiai – gali būti vienas, bet nesijausti vienišas. „Subjektyvi vienišumo būsena rodo, kad tau yra blogai būti vienam – kad tavo socialiniai kontaktai yra nepakankami, galbūt per mažai žmonių pažįsti, arba tie, kuriuos pažįsti, tavęs netenkina emociškai, tavo ryšys su jais nepakankamai intymus, gilus“, – teigia G. Rapolienė.

Rytų Europos jaunimas vienišesnis nei Vakarų Europos senjorai

Šiemet paskelbtame vienišų Lietuvos gyventojų portreto tyrime apklausta 2 250 žmonių, vienišumui įvertinti respondentams buvo pateiktas klausimas: kokią laiko dalį per pastarąją savaitę jausdavotės vienišas/-a. Duomenys suskirstyti į dvi grupes: žmonės, kurie vienišumą patiria retai ar nepatiria, ir žmonės, kurie vienišumą jaučia didžiąją dalį laiko ar visada. Tyrimo duomenimis, pastarųjų šalyje yra 7,7 proc. Nustatyta, jog tarp vienišųjų yra daugiau moterų (67,8 proc.) nei vyrų (32,2 proc.). Tarp vienišų žmonių gausesnės 45–59 metų (27,2 proc.) ir ypač 60–74 metų (34,1 proc.) amžiaus grupės, dauguma jų gyvena be partnerio.

Svarbu akcentuoti ir tai, kad vienišumo jausmas patiriamas tik esant kitiems žmonėms, kurių atžvilgiu jautiesi vienišas, o tai apsprendžia kultūrinis kontekstas ir tam tikri standartai, pagal kuriuos įsivaizduojama, koks turėtų būti bendravimas tarp žmonių. Tai parodo ir skirtingose visuomenėse stebimas skirtingas vienišumo paplitimas. „Vienose kultūrose jaučiamasi vienišesniu, nei kitose. Pavyzdžiui, Pietų Europoje yra didelės šeimos, keleto kartų, ir lūkesčiai bendravimui yra kur kas aukštesni, lyginant su individualizuotomis šiaurinėmis šalimis, kuriose žmonės nesijaučia vieniši, arba jaučiasi mažiau vieniši. Rytų Europoje vienatvės lygis dar aukštesnis, lyginant su Vakarų šalimis. Paprastai vyresnio amžiaus žmonės dažniau patiria vienišumą, bet Rytų Europos jaunimo vienišumo lygis yra aukštesnis net nei Vakarų Europos vyresnio amžiaus žmonių“, – lygina G. Rapolienė.

Rytų Europos visuomenių vienišumą savo tyrimuose sociologė gretina su bendru pasitikėjimu pototalitarinėse visuomenėse – patirtą valstybinę prievartą ir smurtą galima sieti su sutrikdyta socialine sąveika, dėl kurios stebimas didesnis vienišumo lygis. Lyginant vienišų gyventojų dalį skirtingose Europos šalyse, Lietuvoje ji (7,8 proc.) yra didesnė nei vidutinė (6,9 proc.), panaši kaip Estijoje (7,3 proc.) ir Ispanijoje (8,5 proc.). Didžiausia vienišų gyventojų dalis yra Lenkijoje (11,7 proc.), o mažiausia – Nyderlanduose (2,7 proc.). Mažiau nei 4 proc. vienišų žmonių yra Suomijoje, Danijoje, Norvegijoje, Šveicarijoje ir Vokietijoje.

Žmogaus santykis su vienatve keičiasi

Sociologė pastebi, kad santykis su vienatve priklauso ne tik nuo kultūrinio konteksto, bet ir žmogaus amžiaus. Pavyzdžiui, jauname amžiuje, kuriame gausu didelių apsisprendimų, iššūkių ir lūžių studijose, darbe ir šeimos kūrime, likti vienam su savimi sunkiau. Tuo metu vyresnio amžiaus žmonės paprastai jau žino, kokie jie yra ir ką jie gali daryti, kai pasijaučia vieniši. „Tačiau pasaulyje bendrai didėja individualizacija, auga jaunimo gyvenimo po vieną (angl. solo living) tendencija. Mūsų santykis su vienatve keičiasi – nesame tokie kolektyviški. Turėjome modernybę ir sovietmetį, kur vyko unifikacija, kai visų suvienodinimas buvo kažkoks siekis ir idealas. Dabar mes kur kas labiau toleruojame skirtumus, buvimą savimi, kažkuo kitokiu. Matyt, tuo pačiu galimai auga ir buvimo vienu lygis, arba tolerancijos lygis jam didėja“, – pastebi G. Rapolienė. Nors dažnai sakoma, kad vienatvės šiuolaikinėse visuomenėse daugėja, sociologė teigia, kad dinamikos tyrimų, kurie leistų tai pamatuoti, beveik nėra.

Vis dėlto, pastebima, kad vieniši žmonės turi tendenciją likti vienišiais ir po keleto metų. „Vienišumo išliekamumas yra nemažas uždavinys socialinei politika – tai sudėtinga problema, kurią nėra paprasta išspręsti. Tyrimai rodo, kad psichologinės intervencijos yra veiksmingos, nes šiaip vieniši žmonės nelinkę nei bendrauti, nei ieškoti kontaktų. Juo labiau, vieni vieniši nėra patrauklūs kitiem vienišiem – jie tarpusavyje nėra patrauklūs. Jei mes į grupę suvesime keletą vienišų žmonių, komunikacija gali būti labai vangi, arba jokia. Tad reikia paraleliai gerinti bendravimo įgūdžius ir santykį su savimi, ugdyti pasitikėjimą, jei norime pokyčių šioje srityje“, – sako sociologė.

Vieniši žmonės miršta anksčiau: kenkia ir fizinei, ir psichinei sveikatai

Iki šių dienų paskelbta daug tyrimų, kurie vertina neigiamą vienišumo įtaką žmogaus sveikatai. Vienišumo žala dažnai prilyginama rūkymo, alkoholio ar antsvorio keliamai žalai ir yra siejama su ankstesniu mirtingumu. Čikagos universiteto mokslininkų vykdytų tyrimų duomenimis, socialinė izoliacija priešlaikinės mirties riziką padidina 14 proc. Kalbant apie vienatvės žalą sveikatai, G. Rapolienė pabrėžia, kad čia taip pat svarbu atskirti vienišumo ir vienumos sąvokas. „Jei žmogus renkasi gyvenimą vienam, nes jam taip yra geriau, jis greičiausiai nesijaučia vienišas. Bet vienišu žmogus gali jaustis ir gyvendamas santuokoje, ar su partneriu, vaikais. Vienišumo poveikis sveikatai, socialiniam dalyvavimui ir įsitraukimui į visuomenę yra didelis ir reikšmingas – jis jau seniai matuojamas, ir čia nėra abejonių, kad tai tiesiogiai kenkia fizinei ir psichinei sveikatai. Tačiau labai svarbu atskirti, ar žmogus iš tikro yra vienišas, ar jis tiesiog individualistas“, – sako G. Rapolienė.

Šeimos sukūrimas neapsaugo nuo vienišumo

Vienišiais dažnai pavadinami ir žmonės, neskubantys ar nenorintys sukurti šeimos, o ilgainiui tokį kelią pasirenkančiųjų gretos tik didėja. Nors ilgą laiką šeimos kūrimas dažnam buvo savaime suprantamas poreikis, dar 2015 metais „Delfi“ atlikta apklausa parodė gerokai pasikeitusį požiūrį – šeimos sukūrimą suaugusiam žmogui būtinybe laikė tik 32,6 proc. respondentų. Tačiau kintančios tendencijos neleidžia sakyti, kad šeimos nesukūrę žmonės pasirenka vienatvę ar juolab yra „vienišiai“. G. Rapolienė pastebi, kad jei žmogus ir nesukūrė šeimos, tai dar nereiškia, kad jis neturi partnerio ir negyvena kartu. „Šeimos institutas yra pakitęs – prieš įteisindami santykius, žmonės dažnai gyvena kartu ar net turi vaikų būdami nesusituokę. Socialinės normos yra šiek tiek atlaisvintos, nėra smerkiamas seksualinis elgesys, kuomet žmogus turi partnerį iki vedybų“, – sako sociologė. G. Rapolienė abejoja, ar anksčiau, kai šeimos buvo kuriamos dažniau ir ankstyvesniame amžiuje, žmonės jose jausdavosi mažiau vieniši. Palyginti sudėtinga ir dėl to, nes vienatvės tyrimai vykdomi tik nuo 7 dešimtmečio, o socialinio ir emocinio vienišumo skirtumų apibrėžimas įvestas tik 1973 metais. „Jaunimo kelias į suaugystę šiandien užtrunka ilgiau – daugiau reikia visko išmokti, prisitaikyti, pasirinkti, lūkesčiai žmogui yra visiškai kitokie, o mūsų ekonominis stiprumas leidžia ieškoti savęs iki 30 metų. Anksčiau žmogaus išgyvenimas buvo problematiškesnis – kelios kartos gyveno viename bute, nes nebuvo tokių sąlygų, o dabar gali butą išsinuomoti su pirmu darbu. Klausimas, ar seniau žmonės nebuvo vienišesni. Gyvenimas mažame butelyje su 5–7 žmonėmis emociškai gali būti labai vienišas, net kai neturi kampo sau vienam pabūti“, – sako G. Rapolienė.

https://www.delfi.lt/projektai/gerumo-kaledos-kartu/vienatve-vadina-pasauline-epidemija-istyre-situacija-lietuvoje-apnuogino-itin-skaudzia-problema.d?id=88942207