Gegužės 25 d. LR ambasadoje Airijoje Lietuvių bendruomenės atstovai susitiko su Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento direktoriumi Marijumi Gudynu, Lietuvos centrinio valstybės archyvo direktoriumi dr. Daliumi Žižiu ir istoriku, diplomatu dr. Vytautu Žaliu, kurie pirmą kartą lankėsi Airijos nacionaliniame archyve ir su jo direktoriumi dr. John McDonough aptarė bendradarbiavimo tarp Lietuvos ir Airijos archyvų galimybes. Susitikimo su tautiečiais metu buvo diskutuota Lietuvos paramos Airijoje veikiančioms lituanistinėms mokykloms, dvigubos pilietybės, investicijų pritraukimo ir kt. klausimais. Susitikime dalyvavę mokslininkai papasakojo, kaip jiems sekėsi Airijos archyvuose ieškoti duomenų apie Felikso Vaitkaus skrydį ir jo nusileidimą Airijos žemėje, taip pat dokumentų, susijusių su Lietuva, dviejų šalių santykiais ir Lietuvos okupacijos nepripažinimo politika.
Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento direktorius Marijus Gudynas: “Globalios Lietuvos” programos tikslas – telkti Lietuvos diasporą bendrai veiklai valstybei stiprinti ir Lietuvos vardui garsinti”
Marijus Gudynas sakė, kad pagrindinis jo vizito į Airiją tikslas – susipažinti su Airijos lietuvių bendruomenės veikla, apsilankyti lituanistinėse mokyklose ir kartu su tautiečiais aptarti ministerijos įgyvendinamą „Globalios Lietuvos“ programą, kurios tikslas – siekti, kad išvykusieji neprarastų ir stiprintų tarpusavio bei politinius, ekonominius, mokslo, kultūrinius ryšius su Lietuva, garsintų jos vardą, puoselėtų lietuvybę ir taip savo žiniomis, patirtimi ir darbais prisidėtų prie valstybės stiprinimo. Marijus Gudynas dirbo Lietuvos Respublikos generaliniu konsulu Čikagoje, todėl yra gerai susipažinęs su ten gyvenančia lietuvių diaspora ir susirinkusiems papasakojo apie Amerikos lietuvių veiklą. “Atidirbęs penkerius metus JAV gerai susipažinau su vietine diaspora, kuri yra viena iš seniausių mūsų diasporų. Matant tą istorinį kelią, kurį nuėjo Amerikos lietuviai, organizacijas, kurios ten buvo sukurtos, infrastruktūrą, visa tai negali nepadaryti įspūdžio. Vien Čikagoje lietuviai pastatė apie keturiolika bažnyčių-parapijų, keliolika mokyklų, keletą vienuolynų, įkūrė laikraščio redakcijų. Tai tie dalykai, apie kuriuos, gyvendami Lietuvoje, nelabai ką žinome. Vytauto Didžiojo universitetas yra įsteigtas iš esmės diasporos idėjos dėka, „Omnitel“ kompaniją į Lietuvą taip pat atvedė lietuvis, iš dabartinių investicijų galima paminėti „Western Union“ kompanijos atėjimą į Lietuvą, su kurios vadovais man teko kalbėtis Amerikoje ir kurie labai džiaugiasi, investavę Lietuvoje. Grįžus iš Amerikos, Lietuvoje man buvo pasiūlyta dirbti su lietuvių diaspora ir aš labai apsidžiaugiau. Nes matau, kad šioje srityje yra daug “neartų dirvonų”. Atvažiuodamas į Airiją norėjau padiskutuoti su jumis, kaip mes matome tą diasporą, nes šiuo metu esame tam tikrame lūžio taške, kuomet bendromis jėgomis turime įgyvendinti taip vadinamą „Globalios Lietuvos“ programą, turime numatyti bent dešimčiai metų į priekį tikslus ir uždavinius. Dėliojant tą naują dokumentą, mums reikia jūsų įžvalgų, pasiūlymų, patarimų. Mums dabar viskas dėliojasi į tris pagrindines sritis. Vienas iš tokių prioritetų būtų lietuvybės išsaugojimas – ką gali valstybė padaryti, kad tie žmonės, kurie gyvena svetur, išsaugotų lietuvybę ir jos vertybes perduotų savo vaikams. Nes nuo to, kaip tu save identifikuoji, su kuo save sieji, labai daug kas priklausys ateityje, taip pat ir tavo asmeninis santykis su valstybe. Visos šalys susiduria su didžiuliais antros kartos emigracijos iššūkiais. Jeigu pirmos kartos emigrantus su šalimi dar sieja socialiniai saitai, tai antra karta jau šiek tiek „aptirpusi“, o trečia bus dar labiau ir t. t. Antras prioritetas – sistemos sukūrimas, kuri padėtų diasporai būti aktyvia valstybės kūrėja. Juk kas yra valstybė? Valstybė – tai mes, todėl turime susitarti, kaip mes visi galim bendradarbiauti kuriant geresnę ir turtingesnę Lietuvą. Trečias didelis prioritetas – emigrantų grįžimo politika. Dabar jau yra sukurtas taip vadinamasis „Vienas langelis“, kur informaciją galima gauti vienoje vietoje ir nereikia blaškytis po visas institucijas. Reikia tą grįžimą žmonėms padaryti paprastesnį, nes atgal sugrįžti iš tikrųjų nėra taip lengva. Todėl prašome siūlyti, jeigu matote, kas yra neefektyvu, kur reikėtų investuoti, o kur ne, sakykit, kas jums neįdomu, ką reikėtų padaryti ar ko iš viso nereikėtų daryti. Mūsų tikslas – kad tie lietuviai, kurie gyvena užsienyje, taptų aktyviais savo valstybės kūrėjais, kad mes susikurtume tokią valstybę, kurioje norisi ir kurioje gera gyventi.
Istorikas, diplomatas dr. Vytautas Žalys: „Lietuvos diplomatinei tarnybai – 100“
Dr. Vytautas Žalys: „Noriu papasakoti apie vieną įspūdį, kurį parsivežiau iš Amerikos ir kuris gyvas lig šiol. Kai mačiau Amerikos lietuvių gyvenimą, jų veiklą, man visą laiką atrodė, kad matau atsarginį Lietuvos civilizacijos variantą. Nes kas galėjo pasakyti, kuo baigsis tas eksperimentas su bolševizmu ir Sovietų Sąjunga? Niekas negalėjo pasakyti ar mūsų tautai užteks jėgų atlaikyti tą eksperimentą, kurį atlaikė ne tik Lietuva, bet ir ta pati rusų tauta, ir ukrainiečių ir kt. Bet žiūrėdamas į tą Amerikos lietuvių gyvenimą supratau, kad jeigu mūsų tėvynei būtų baigęsi blogai (o baigėsi gerai), mes būtume turėję tą kitą Lietuvą. Pirmą kartą Amerikoje buvau 1987 m. ir pamačiau, kaip gyvena Amerikos lietuviai ir supratau, kad ten buvo dar viena Lietuva. Šis pavyzdys parodo, kokia svarbi mūsų valstybei yra diaspora ir jos sėkmingas vystymasis. Tačiau mano vizito į Airiją tikslas yra ne vien padiskutuoti su jumis apie diasporą – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga mūsų ministro L. Linkevičiaus iniciatyva kuriama ekspozicija „Lietuvos diplomatinei tarnybai – 100“, kuri ateityje peraugs į muziejų. Tarp visų Lietuvos institucijų, vienintelė institucija, kuri dirbo ir gyvavo be pertraukų nuo 1918 m. iki dabar yra Lietuvos diplomatinė tarnyba. Bet tai nėra visai tiksli data – jeigu atidžiau panagrinėtume, pamatytume panašų į Izraelį atvejį, kada valstybės dar nėra, bet jau yra diplomatinės tarnybos užuomazgų. Mūsų tiklas – būsimos ekspozicijos pagalba parodyti žmonėms, ką veikia diplomatinės tarbybos, pradedant nuo įsikūrimo istorijos. Ekspozicijoje rasim vietos visom valstybėm, taip pat ir Airijai. Mūsų ambasadoriaus Airijoje Egidijaus Meilūno dėka, turim galimybę panagrinėti Lietuvos-Airijos diplomatinius ryšius. Mūsų tikslas – pažiūrėti, kas mūsų valstybes siejo, kada prasidėjo tie tikrieji santykiai tarp Lietuvos ir Airijos, ir man įdomu tai, kad tokia nedidelė šalis kaip Airija, užėmė gan principingą poziciją, nepripažindama Lietuvos okupacijos ir inkorporacijos į Sovietų Sąjungos sudėtį. Mes sieksime, kad tai atsispindėtų ir mūsų rengiamoje ekspozicijoje „Lietuvos diplomatinei tarnybai – 100“.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo direktorius dr. Dalius Žižys: “Airijos archyvuose sukaupta nemažai dokumentų, turinčių ryšį su Lietuva”
Dr. Dalius Žižys: „Mano vizito į Airiją tikslas buvo dvejopas: susipažinti, kaip dirba Airijos archyvas ir palyginti jį su Lietuvos archyvu. Sakykim, atlikau tokį tyrimą ir galiu pasakyti, kad pas mus dirbama ne blogiau. Tačiau visgi pagrindinis tikslas buvo išsiaiškinti, ką Airija turi apie F. Vaitkaus skrydį. Pirmiausiai, mes nuvažiavome į tą vietą, kur nusileido Feliksas Vaitkus – į Mayo grafystę. Ilgai ieškojom to bulvių lauko, kuriame jis nusileido, aš dar pajuokavau, kad F. Vaitkus surado vietą kur nusileisti, o mes nerandame. Spaudoje skaičiau, kad F. Vaitkus apsuko kelis ratus apie miestelį, kol surado lauką, kuriame galėtų nusileisti, o dėl to, kad tas laukas buvo klampus, lėktuvo ratai įsmigo į žemę, o vienas sparnas pakrypo į šoną ir tai jam išgelbėjo gyvybę, nes kitaip būtų smigęs į medžius. Duomenų ieškojom visais būdais – surandam „Vakus American pilot, landed in Ballinrobe“. Kita pavardė, kurią radome, buvo Vatkus. Amerikos leitenantas Vatkus, kuris skrenda į Lietuvą ir Vyriausybė prašo leisti jam praskristi Airijos teritoriją arba, esant reikalui, leisti nusileisti. Ten aprašoma, koks lėktuvo modelis, kad nėra radijo ryšio, kad skrenda vienas ir be ginklų – beje, tai buvo šeštasis „solo“ skrydis pasaulyje. Kitoje byloje, kurią mes radome, rašoma, kad lėktuvas sulaužytas, F. Vaitkui reikia grįžti, o lėktuvą reikia išmontuoti ir pergabenti į Lietuvą. Ir prasideda diplomatinis susirašinėjimas, kas gi užmokės už visa tai. Airijos valdžia prašo sumokėti už tai, kad kariuomenės kareiviai saugojo tą lėktuvą, už pervežimą, remontą, supakavimą – 46 svarus 5 šilingus ir 2 pensus. Manau, kad tuomet tai buvo nemaži pinigai. Dar vieni mūsų „vikingai“ – tai Darius ir Girėnas, kurie irgi skrido virš Airijos. Radom dokumentus, kuriuose prašoma leidimo praskristi virš teritorijos, taip pat pateikiami visi lėktuvo duomenys. To meto Airijos spauda labai daug rašė apie abu šiuos skrydžius. Įsivaizduokit, Airijos kaimas, jie čia bulves augina, o čia nusileidžia lėktuvas. Tai iš tiesų buvo įvykis. Dabar dar gyvas 96-erių metų žmogus, kuris visa tai atsimena. Norime padėkoti Lietuvos ambasadai Airijoje – jai padedant praleidome čia penkias labai kūrybingas dienas ir pasistengsime paplatinti informaciją, kad kuo daugiau žmonių sužinotų, ką turi Airijos archyvai, kas yra susiję su Lietuva ir mes pasirūpinsime, kad diplomatijos parodoje atsirastų keli dokumentai ir iš Airijos archyvų“.
