Skaitytojo nuomonė: „Klinikoje Grybo gatvėje (Vilnius), į mane žiūrėjo kaip į pinigų maišą“

Laikraščiui „Lietuvis“ parašė 34-erių metų Laimutis Petrauskas iš Airijos ir paprašė, kad jo patirtimi, pabuvojus Vilniuje, Grybo gatvėje esančioje klinikoje, pasidalintume su skaitytojais. Lauksime jūsų atsiliepimų, komentarų ir istorijų.

„Pernai lapkričio viduryje nusprendžiau apsilankyti Vilniuje, Grybo gatvėje esančioje klinikoje ir išsitirti sveikatą. Užsiregistravau telefonu, paskyrė datą ir laiką. Atskridau tikėdamasis, kad išsiaiškinsiu savo sveikatos problemas…  Kadangi jų buvo ne viena, be to, šlubavo ir širdis, supratau, kad reikia kardiologo pagalbos. Apsirengiau sportiškai, kad būtų patogu. Mane paskyrė pas šeimos daktarę, o ji siuntė mane ten kur jau reikėjo. Kadangi į kliniką atvažiavau dar prieš 8 val. ryto, galvojau, kad viskas užtruks labai neilgai…

Po vizitų pas kelis gydytojus, pagaliau atėjo eilė pas gastrologą, jeigu neklystu, poną Čalkauską. Tik įėjęs į kabinetą pajutau gydytojo negatyvų nusiteikimą.  Pasipylė klausimai: „Tai ko tau čia iš manęs reikia? Iš kur tu čia atvažiavęs? Iš Kauno?“ Sakau, kad einu pas tuos gydytojus, pas kuriuos daktarė siuntė,o pas jį atėjau, nes, atrodo, kad kažkas negerai su skrandžiu ir t. t. „Tai tu čia vaikštai pas mus per visą ligoninę, nesuprasdamas ko tau reikia. Pas mane reikia tokiu atveju tiesiai registruotis…“ – paaiškino man. Sakau, kad ne jis vienas man reikalingas – einu pas tuos gydytojus, pas kuriuos skyrė registratūroje. Jis man davė 2 „talpyklas“ ir liepė „atlikti reikalus“ tyrimams. Atlikau. Man niekas nepaaiškino, kur tuos mėginius pristatyti – po ligonines kasdien juk nevaikštau, todėl ir atnešiau jam į kabinetą, maniau, jis nuneš kur reikia. Pasibeldžiau, įėjau į vidų. Sėdi ponas daktaras susikėlęs kojas ant stalo, skaito laikraštį, o už durų – žmonių eilė. Pamatęs mane pradėjo putotis: „Ko tu čia atėjai?!“ Sakau, kad atnešiau ko prašė. „Tai jo, padėk čia man dar ant stalo juos!!!“ – užsirūstino. Klausiu: „Tai kur man juos dėti, prie kabineto durų?:, – jau netvėriau pykčiu ir aš. Atkirto: „Tau seselė turėjo viską paaiškinti“. Atsakiau: „Tai jai ir sakykit, ne man“. Sutikau seselę, ji liepė nešti ten, kur iš manęs tyrimams ėmė kraują ir pasakė, kad laukčiau prie kabineto, nes darys echoskopiją.

Sėdžiu, laukiu, praėjo apie 20-30 min. ir vėl ateina seselė. Sako: „Čia eilė didelė,  einam šviesti skrandį“. Ok. Sėdžiu prie kabineto ilgiau nei valandą, nes žmonių nemažai. Pagaliau ateina mano eilė, tuoj eisiu į kabinetą, bet … vėl atlėkė seselė ir sako, kad einam daryti echoskopiją.  Sakau jai, kad pagaliau atėjo mano eilė pas gydytoją – tiek laukiau ir dabar nueiti? Pradėjau rimtai pykti. Seselė sako: „Pirmiausia reikia daryti echoskopiją, nes prisirinks daug dujų ir per echoskopą nieko nesimatys“. Klausiu: „Tai ko aš čia sėdėjau tada?“ Tyla. Nuveda mane echoskopijai, laukiu ten dar apie pusvalandį! Pagaliau patekęs į kabinetą, atsigulu į lovą, o ponas Čalkauskas visą dėmesį nukreipęs į seseles ir su jomis flirtuoja!! Pasakoja apie dietas, apie mažus vaikus, apie moterų seksualumą  ir t. t., o į mane – nulis dėmesio. Visgi perbraukia man per pilvą aparatu, pažiūri į kompiuterį ir vėl flirtuoja… Ir taip kokių dar 15-20minučių, kai viską galima buvo padaryti maksimaliai per 5 minutes. Daro echoskopiją, šneka su sesele, kuri kažkur kažką rašo (vėliau paaiškinsiu, kodėl taip sakau). „Yra akmuo inkste, bet čia mums tai neįdomu, – sako seselei. – Turi čia tu išgirst ką sakau“, – kreipiasi į mane. Tyliu. „Ojojoj, kokios bėdos čia“, – konstatuoja. Klausiu, tai kaip tą akmenį galima pašalinti“? Atkerta, kad man mažiausiai tai turi rūpėti. „Sakykit, pagaliau, kas man yra?“ – netveriu ir aš. Taip nieko ir nepaaiškinęs, siunčia tirti skrandį.

Na, ką, einu. Vėl sėdžiu. Jau ir pietų metas netoli… Pagaliau ištyrė man tą skrandį. Grįžtu pas šeimos gydytoją. Toji klausia, kur aš taip ilgai buvau? Paaiškinu, kad keliauju po visus kabinetus, nes kažkas neapsisprendžia kurį tyrimą reikėtų padaryti pirmiausiai. Sako: „Pas kardeologą jau nespėsi“. Nespėsiu, tai nespėsiu. Nuveda mane pas kitą daktarą, ir seselę vedasi kartu, kad tyrimus padarytų. Koridoriuje susitinkam Čalkausko seselę ir ji man sako, kad nedelsiant turiu eiti pas jį, nes daktaras tuoj išeis, o ta kita seselė sako, kad jie irgi užsidaro 2 val., o kadangi eilės nėra, tai tyrimas užtruks ne ilgiau kaip 5 min. Peršvietė kaklą ir aš jau lekiu pas Čalkauską, nes ponas vėl bus nepatenkintas.

Atlekiu, o man sako, kad jis jau išėjęs, o dar be dešimties minučių 14 valanda. Čalkausko seselė paaiškina, kad dirbo jis tą dieną iki 14.00 val. ir man reikės atvykti penktadienį ryte. Sakau: “Klausykit, aš negyvenu čia, negaliu kasdien važiuoti iš Alytaus į Vilnių. Be to, paaiškinu, kad turiu išskristi. „Šiandien mane tampė virš trijų valandų, o kur mano tyrimų atsakymai? Visi daktarai, pas kuriuos buvau, atsakymus išrašė iš karto, o jūsų nėra!“, – netenku kantrybės ir einu į registratūrą. Užmokėjau ir vėl klausiau, kur yra mano tyrimų rezultatai – aš noriu žinoti atsakymus. Pažada, kad atsiųs į elektroninį paštą.

Gerai. Gaunu juos, bet Čalkauso tyrimų rezultatų nerasta. Esu apimtas nevilties – gal man iš tikrųjų vėžys ar dar kas nors, kaip išsiaiškinti? Grįžau namo į Alytų. Kitą dieną skambinu ir reikalauju atsakymų arba prašau grąžinti pinigus. Duoda elektroninio pašto adresą ir sako: „Rašyk skundą, darysim auditą“. Na, gerai, juk daugiau nieko negaliu padaryti, be to, turiu lėktuvo bilietus, reikia skristi.

Praėjus maždaug mėnesiui, grąžino man tuos pinigus kur mokėjau už Čalkausko paslaugas, bet nei jokio atsiprašymo, nieko. Kodėl pasakoju apie tai? O gi todėl, kad man ten gerokai ne tik patampė nervus, atėmė laiką, bet dar ir žiūrėjo kaip į pinigų maišą, nes kiekviename kabinete būdavo šnabždama, kad nedraustas, kad grynais moku…