Penktadienio vakarui – Vilijos Dobrovolskienės eilės Airijos lietuviams…

Poetės Vilijos Dobrovolskienės iš Elektrėnų eiles laikraščiui „Lietuvis” atsiuntė mūsų skaitytoja Eugenija iš Lietuvos, sakydama, kad jos turėtų būti artimos Airijoje gyvenantiems lietuviams, nes Dundalk mieste gyvena Vilijos dukros su šeimomis. Abi poetės dukros – Aistė ir Aušra – dirba „Kovo 11-osios” lituanistinėje mokykloje. Vilija 2-3 kartus per metus būna Airijoje, be to, ji jau du kartus vedė seminarus Airijos lituanistinių mokyklų mokytojams. Vienas seminaras vyko Monaghan, kitas – Dundalk.

Šios Vilijos Dobrovolskienės eilės iš jos 25-os knygos, kuri turėtų pasirodyti šių metų spalio pradžioje.

Viename iš laikraščio „Lietuvis” numeryje būtinai papasakosime jums daugiau apie šią poetę,  jos kūrybą, ryšį su dukromis ir Airija.

Duok man du

Sekmadienius iš eilės,

Kad rudenio rūkuos

Išvelėčiau žlugtą,

Mirkytą laumių

Ašarose.

Duok man du

Sekmadienius iš eilės,

Kad iššukuočiau

Išmirkytus linus,

Kad suverpčiau

Ploniausias gijas

Ir išausčiau

Tau Vaivos juostą

Lyg kelią,

Vedantį namolio.

Duok man du

Sekmadienius iš eilės,

Kad rankos išmoktų

Laikyti maldaknygę,

O lūpos maldą kartotų

Per Sumą

Pačiam vidudieny.

Duok man du

Sekmadienius iš eilės,

Kad čiobreliais ir mėtom

Alsuojančioj pievoj

Raskiloj

Amžinąja rasa žibėčiau.

Atsiklaupsiu savo šventadienį

Prieš melsvo lino žydėjimą,

Prieš virpantį kregždės skrydį,

Prieš laukuose suskambusią

Sutartinę,

Kai vyrai dalgiais mojuoja,

O moterys pradalges varto.

Atsiklaupsiu prieš savo tikėjimą,

Kad pareisim dar per žydinčią

Pievą per Antaną ar

Joną

Kupoliuodami,

Vainikus pindami.

Iš balto ramunės žiedo

Laimę burdami.

Atsiklaupsiu savo šventadienį

Ramų ir tylų,

Baltų lelijų vainikus

Nuplukdysiu…

Atsiklaupsiu…

Baltu llino drabužiu

Ir melsvom linų akim.

Taip nuostabu, kai glostai upę

Ar pasisveikindamas mano plaukus,

Kai stebime abu,

Kaip švelniai glaustosi ruduo

Prie pėdų vasaros auksinių

Ir makiažą dar tik ruošia

Klevams ir beržo ūgliams šiemetiniams.

Taip nuostabu, kai atsiliepti galim

Į tolstančių padange gervių

Skaudų klyksmą.

Akim dar vis abu išglostom

Sparno stiprų mostą –

Jos grįš namo pavasariui nušvitus

Ir upei nešant sielius

Į pakrantės uostą.

Taip nuostabu, kai rankom ir akim

Abu išglostom upę, gerves,

Rudenį ir vienas kitą.