Jei mėgstate įvairias įdomybes, vykite į Kaišiadorių rajoną, kuriame išvysite abejingų nepaliekantį Kaukinės ežerą. Ilgą laiką manyta, kad dėl beveik tobulos apskritimo formos šis nedidukas vandens telkinys yra vienintelis šalyje, atsiradęs nukritus meteoritui. Į jį niekas neįteka ir iš jo neišteka. Kartą žiemą ežeriukas net nusidažė raudonai.
Važiuojant iš Kauno link Kaukinės žvyrkeliu dardėti tenka apie 10 km. Gal dėl to ši unikali, Kaišiadorių ir Elektrėnų savivaldybių paribyje išsidėsčiusi vietovė nėra taip gausiai lankoma turistų.
Neatrasta ji ir vandens pramogų mėgėjų ar žvejų. Kaukinės kaimo viduryje, kelių kryžkelėje, telkšo Žiedeliu vadinamas ežeras, 1999 metais paskelbtas saugomu gamtos paveldo objektu. Pakrantės prižiūrėtos, aplink stūkso kelios sodybos, vandens telkinys pritaikytas poilsiui – nutiesti liepteliai. Ežeriukas toks nedidukas, kad gali pamanyti, jog tai – dirbtinis vienos iš sodybų tvenkinys. Jo plotas siekia 1,2 ha, kranto linijos ilgis – 390 metrų, tad aplink, neskubėdami, apeisite per mažiau nei 5 minutes.
Lietuvos geologijos tarnybos vyriausiasis patarėjas Jonas Satkūnas sako, kad Kaukinės ežeras yra idealiai apvalios formos, o jį supa žiedo formos pakiluma – pylimas, todėl manyta, kad jis gali būti meteoritinės kilmės. Vietiniai žmonės pasakoja, kad „…danguje netikėtai pasirodęs kaukiantis ugnies kamuolys, kuris trenkėsi į miško tankmę. Toje vietoje nuo sprogimo atsivėrė didžiulė skylė, o aplinkui kilometro spinduliu išvirto ir sudegė miškas. Aplinkui atsiradusį ežerėlį apsigyveno žemdirbiai, tai vietovei davę Kaukinės vardą“.
Kaukinės ežero kilmės nustatymui buvo atlikti geologiniai tyrimai. Išsiaiškinta, kad Kaukinės ežero skersmuo – 120 metrų, didžiausias gylis – 15 metrų.
Ežeras nenutekantis. Jo, maitinamo požeminių šaltinių, vanduo šaltesnis nei kitur. 3-4 metrų gylyje yra labai šalta ir beveik nieko nebesimato. Ežero guolis yra smėlingoje trikampio formos kalvelėje. Tyrimų metu buvo ieškoma stiklo lydinių ir meteorito skeveldrų, deja, kaip teigia J.Satkūnas, jų nebuvo rasta, o rankiniu būdu išgręžtuose gręžiniuose stebėtos nuosėdos ir nuogulos nebuvo sujauktos.
Kaukinės ežero kilmės nustatymui buvo atlikti geologiniai tyrimai. Kaukinės ežeras yra paskutinio apledėjimo Baltijos stadijos kraštinių darinių išplitimo teritorijoje, tad konstatuota, kad jis gali būti glaciokarstinės kilmės. „Nuo ledyno pakraščio atskilęs ledo gabalas buvo palaidotas smėlingose nuogulose. Šylant klimatui jis tirpo ir buvusi smėlio kalva įdubo“, – paaiškino geologijos tarnybos atstovas. Lietuvoje šiuo metu patikimiau yra nustatyti tik du – Mizarų ir Veprių palaidoti meteoritiniai krateriai, surasti jau prieš 40 metų. Apie juos sukaupta daug informacijos, kuri publikuota ir moksliniuose straipsniuose, tačiau nėra parengta susisteminta galutinė geologinė informacija. Iki šiol nėra atrastas nė vienas žemės paviršiuje kvartero amžiaus nuosėdose esantis meteoritinės kilmės krateris. Yra reikalingi kryptingi geologiniai tyrimai taikant šiuolaikinius tyrimo metodus.
Žiežmarių apylinkių seniūnijos duomenimis, Kaukinės kaime savo gyvenamąją vietą yra deklaravę vos 13 gyventojų, sodybų jame – 14. Nors Kaukinės ežeras yra lengvai pasiekiamas seniūnijos vietinės reikšmės keliu (vingiuoja per mišką), poilsiautojai prie jo nesiveržia. Ežere, seniūnijos darbuotojų žiniomis, nežvejojama – aptinkamos tik menkavertės žuvys.
Vilniuje gyvenantis, tačiau iš proproprosenelių paveldėtą sodybą Kaukinės kaime turintis Vytautas, vietiniai gyventojai ežere ir maudosi, ir žvejoja. Bent jau jis tai daro visuomet, kai atvyksta į sodybą. „Vanduo Kaukinės ežere labai šaltas. Paviršius įšyla, o giliau – ledinis. Pildosi turbūt iš šaltinių dugne. Esu įrengęs lieptą, tad visi gali naudotis. Turistų prie ežero atvyksta, bet dažnas nustemba, kodėl čia lankytina vieta – ežerėlis tiesiog atrodo kaip tvenkinys. Apsisuka neišlipę iš mašinos ir važiuoja atgal“, – šyptelėjo Vytautas.
Anot jo, trūksta informacinio stendo, kuriame būtų aprašytos svarbiausios Žiedelio bei Kaukinės botaninio-zoologinio draustinio detalės. Nėra numatyta ir parkavimo vietų poilsiautojams, trūksta kitos infrastruktūros. „Mano tėvai patį kaimą vadina Kaukiniu – vyriška gimine. Ežerą yra išsinuomojęs kaimynas Antanas, kuris vykdo įžuvinimus. Jo sodyba yra ant ežero kranto. Pagauna žvejai lynų, karpių, lydekų, šamų. Ankščiau daugiau važiuodavo žvejų, dabar retai. Dažniausiai žvejoja vietiniai. Nepasakyčiau, kad žuvies labai daug, o gal aš prastas žvejys“, – nusijuokė pašnekovas.
Kartą nuskendo kaimynas
„Esu trečia gyventojų karta. Išėjęs į pensiją, nuolat čia gyvenu“, – prasitarė 1952 metais gimęs Kaukinės kaimo gyventojas Stanislovas. Prie Kaukinės ežero gyveno jo seneliai, tėvai, o dabar gyvena ir jis. Pasak Stanislovo, šiuo metu belikusios tik šešios nuolat apgyvendintos sodybos, daugelis kitų sodybų tarnauja kaip vasarnamiai kauniečiams. Jauniausiam kaimo gyventojui – daugiau nei 50 metų, jaunimo nėra. O kadaise juk vaikų kaime netrūkdavo, visi jie skubėdavo į už 4 km veikusią mokyklą Beižionyse. Apsisuka neišlipę iš mašinos ir važiuoja atgal. „Nėra tas mūsų ežeras išskirtinis. Tyrinėjo jį labai geologai su studentais – gal meteoritas išmušė, manė. Nerado patvirtinančių iškasenų. Įdomus ežeras tik tuo, kad ant kalniuko randasi. Pagal plotą – gana gilus. Paviršiuje pakankamai šiltas, bet jei kojas nuleisi – badys. Jis labai staigiai gilėja. Nemokant plaukant, su vaikais nėra dėkingas ežeras. Niekas į jį neįteka, niekas iš jo neišteka, tai kažkas maitina, matyt, šaltiniai. Šiemet jis – pilnas, o kai sausra, gerokai pasekęs buvo, gal kokį 80 cm. Anksčiau ežero krantai buvo švarūs, neapaugę. Valyt, matyt, negali, nes valstybės saugomas paminklas“, – pasirėmęs į savąją tvorą, kalbėjo Stanislovas.
Maudosi ežere, anot jo, tik vietiniai – prašaliečiai retai užsuka. Paklaustas, ar būta kokių nelaimių, pašnekovas prisiminė vieną, kurios metu nuskendo kaimynas. „Gal prieš dešimtmetį. Ieškojo narai, nerado, tuomet privatų narą pasamdė, kuris aptiko iškart. Dumble užstrigęs“, – prisiminė Stanislovas. Jei šis ežeras – apvaliausias Lietuvoje, gal vertėtų sukurti kokią turistinę atrakciją, pavyzdžiui, sužadėtinių romantinį pasiplaukiojimą su fotosesija viduryje? „Ką čia tais bizniais su valtimis užsiimsi. Jei didesnė valtis, tai vienas galas viename krante, kitas – kitame. Nebus, kur plaukti“, – numojo ranka pašnekovas. Anot jo, anksčiau prie ežero rinkdavosi žvejų, o dabar – tik vietiniai. Žuvų, Stanislovo teigimu, nėra daug – „kiek gyventojų ant kranto, tiek žuvų ežere – balansas“.
„Kaimynas buvo karpių prileidęs, bet vieną žiemą daug jų užduso. Jei pratekantis būtų ežeras, atneštų deguonies, o kai jis stovintis – užšąla, dar prisninga ant ledo…“, – nutęsė ilgametis Kaukinės gyventojas.
Nusidažė raudonai
Stanislovas prisiminė, kaip vieną žiemą Kaukinės ežero vanduo nusidažė raudonai. „Vandenį užpylėm ant sniego – ne kraujas, bet nudažė rausvai. Ekologas buvo iškviestas, rado kažkokius raudonus dumblius. Niekad daugiau tai nepasikartojo“, – teigė gyventojas.
Gal šis mistinis įvykis buvo pranašiškas, nes nutiko prieš kaimyno mirtį vandenyje? „(Šyptelėjo). Žinote tas kalbas, kad ežero gylio matuoti negalima, nes ežeras neva pyksta matuojamas ir po to ims ir pasiglemš kasmet po žmogų? Vaikai būdami matavome, niekas mūsų nepaėmė. Ant plausto virvę pririšome ir leidome svorį gilyn. Radome mes vaikystėje ir 18 metrų“, – patikino Stanislovas. Geologai vis dėlto sako, kad nėra aišku, kiek ant mineralinio dugno yra dumblo ir kas slepiasi po juo, tad tikslus Kaukinės ežero gylis nėra aiškus.
O kaip dėl pavadinimo? Iš kur jis kilęs? Manoma, kad senais laikais, prieš karą, buvo daug vilkų aplinkiniuose miškuose ir jie kaukdavo. „Neva vilkai kaukė. Nebuvo jų, o dabar jau yra vilkų pas mus miške“, – paaiškino pašnekovas. Tikslus Kaukinės ežero gylis nėra aiškus. Paklaustas, ar nepridaro vilkai kokios žalos gyventojams, Stanislovas atsakė ironiškai, kad nebėra ko pjauti: „Karvučių kaimynės nepaima. Prieš kokius trejus metus visiems kaimynams šunis išpjovė vienas vilkas. Per savaitę kokius 5. Vakaras buvo. Išgirdome, kad mūsų šuniukas cypia. Žmona išėjo ir pradėjo šaukti: „Vilkas, vilkas!“. Prilėkiau, su prožektoriumi šviečiu, o jis jau šuniuką įsikandęs, ant grandinės įsitempęs, nebėga. Šunelis neišgyveno. Vėliau tas vilkas persikėlė į gretimą kaimą už miško. Tuomet aptilo. Gal medžiotojai nušovė“.
Žiežmarių apylinkių seniūnija patvirtino, kad vilkų seniūnijoje išties padaugėjo, gaunama nusiskundimų dėl jų iš visų kaimų. Kaukinės vietovardžio pavadinimą kiti sieja ir su mitinėmis vaisingumo, derliaus būtybėmis kaukais bei jų kultu. Kaukai – požemių dievaičiai arba dvasios, pasirodydavusios sodybose ir atnešdavusios dovanų, pvz., duonos. Jei šeimininkai priimdavo dovaną, kaukai apsilankydavo. Maitinami buvo pienu ar alumi. Matomi kaukai buvo tik naktį mėnesienoje ar miglotą dieną. Kaip gyventojas draustinį sukūrė Kaukinėje nuo gimimo gyvena ir Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodo vyresnysis botaninių kolekcijų kuratorius Kęstutis Obelevičius, kurio vienas iš brolių – Anykščių meras. „Vietinis aš čia, einu iškėlęs krūtinę, – šyptelėjo Kęstutis, pripažinęs, kad kaimas, lyginant su jo vaikyste, yra sumažėjęs gal 3 kartus. – Mano vienas draugas kartą paklausė: „Kaip ten baloj vanduo?“. Kad čia ne bala, o ežeras pas mus, pats tikriausias.“
Jis atkreipė dėmesį, kad ne tik ežeras yra apvalus, bet ir namų eilės, supančios ežerą: „Viskas, viskas čia beveik apvala – kaimas, ežeras. Kito tokio nesu matęs kaimo.“ Botanikas papasakojo, kad anksčiau čia buvo didelis raistas. Jam mažam būnant, miškų ūkis darė melioraciją, išpjovė tą raistą – padarė kolektyvinę pievą, kurią išdalijo sklypais visiems gyventojams. Pašnekovas pamena, kaip tuomet su broliu pempiukus dar rinko, gelbėjo iš po traktorių ratų. Paklaustas, ar kada matavo Kaukinės ežero gylį, Kęstutis atsakė, tai daręs gal prieš kokį 10 metų. Nustatė 18 metrų gylį. Įdomiausia, kad matavo būtent su tuo kaimynu, kuris vėliau ežere ir nuskendo. Gal legenda, kad ežeras nemėgsta būti matuojamas, išties yra gyva? „Nežinau, bet iki tol, gal prieš 30 metų, buvo nuskendusi tik kiaulė. Jadvygos kiaulė iš tvarto pabėgo, atlėkė į ežerą ir nuskendo. Kiaulė savižudė“, – keistą istoriją nupasakojo botanikas.
Pasak jo, ežere žuvies yra. Vienas jaunuolis sakėsi pagavęs pusės metro lyną. „Pats nemačiau, bet kaimynas tvirtino, kad rodė jam nuotraukas“, – šyptelėjo Kęstutis. Anot jo, ežeras labai staigiai gilėja – už 10 metrų jau yra kokie 6 metrai gylio. Tačiau jo vaikystėje baimių nebūdavo: vos pramokę vaikai puldavo lenktyniauti, kuris greičiau perplauks ežerą. „Atvažiuodavo autoparduotuvė trečiadieniais, sustodavo ant sankryžos prie ežero. Susirinkdavo tuomet visas kaimas, tai prasidėdavo plaukimo aplink ežerą varžybos. Jei pamatytų, kad per ežerą skersai plaukiame, gautume velnių – nuskęst juk gali“, – prisiminė Kęstutis.
Auga daug retų augalų
Prisiminė Kęstutis ir Stanislovo minėtą keistąjį raudonį žiemą. Ežero vanduo išties tuomet atrodęs kaip kraujas. Vežęs jis net mėginius ekologiniams tyrimams. Jadvygos kiaulė iš tvarto pabėgo, atlėkė į ežerą ir nuskendo. „Pasirodo, raudondumbliai prisiveisė. Veisiasi tuomet, kai šalta. Esu matęs tik Biržų karstiniuose ežeruose, kur labai skaidrus ir šaltas vanduo“, – paaiškino Kęstutis. Neįtikėtina, bet būtent dėl jo ir jo brolio talento bei veiklos, Kaukinės kaimas šiandien papuola į draustinio teritoriją. „Mano brolis pradėjo apylinkėse esančių augalų, grybų, vabalų tyrimus. Rado nemažai saugomų rūšių. Kaišiadorių rajono savivaldybė tuomet paskelbė Kaukinės botaniniu-zoologiniu draustiniu. Vėliau aš, gal 1985 ar 1986 metais, atradau daugiau naujų rūšių, kurių brolis nebuvo radęs. Kai mano kursinį darbą perskaitė vadovė, gerai įvertino, bet katedros vedėjas suabejojo. Manė, kad studentas prikūrė, negali būti tiek daug rūšių. Atradau gal 13 jų iš Raudonosios knygos. Dabar tokia svogūninė dantenė auga. Jos čia didžiuliai sąžalynai. Viena botanikė organizavo ekspediciją, trise atvyko patikrinti, ar aš nemelavau. Tai prie tos svogūninės dantenės ta botanikė atsisėdo ant kelmo ir pasakė: „Dar tiek šito augalo vienoj vietoj gyvenime nemačiau. Dabar jau galiu ir numirti“. Po šiai dienai dar gyva ji. Dar atsimenu, kaip vaikystėje triušius šėrėme tuščiaviduriu rūteniu. Pilna jo buvo. O juk į Raudonąją knygą taip pat įrašytas“, – stebėjosi Kęstutis.
Jo teigimu, Kaukinės kaimas vienintelis įeina į minimą draustinį. Dėl to čia ribojama ūkinė veikla. Namus galima statyti tik ant senų pamatų. „Žmonės pyksta, kad mes čia pridirbom su tais tyrimais ir draustiniu“, – nusijuokė Kęstutis. Beje, pasak jo, Kaukinėje niekad tarybų valdžiai nepavyko sukurti kolūkio. Bandė, bet dieną visi suvesdavo karves į kolūkį, naktį parsivesdavo namo. „Pažaidė savaitę ar dvi ir sugalvojo, kad, tiek to, čia bus miškų ūkis. Mus, vietinius, visi „miškiniais“ vadindavo, tais, kurie iš miško atėjo“, – teigė pašnekovas. Lūžo šimtametė liepa Atvykus prie Kaukinės ežero, svarbu atkreipti dėmesį ir į pakrantėje augančią dvikamienę Kaukinės liepą, kurios amžius siekia per 100 metų. Tai Kaišiadorių rajono savivaldybės saugomas botaninis gamtos paveldo objektas.
Tiesa, iki pernai metų tokių dvikamienių liepų buvo dvi. Pirmosios liepos aukštis siekė 35 metrus, kamieno apimtis – 2,98 metro, antrosios aukštis – 25 metrai, kamieno apimtis – 3,45 metro. Liūdna, bet 2021 metų rugpjūčio 12 dieną apie 16 valandą pirmoji liepa nuvirto į Kaukinės ežeriuką. Liko stovėti krante tik kelmas. „Užėjo lietus, stiprus vėjas. Išėjau ant kiemo, žvilgt į tą pusę – labai šviesu. Debesis nuėjo, bet kažkaip per šviesu. Nesupratau iškart, kad liepos nebėra. Daugiau nei 100 metų toms liepoms – gal 150. Mano tėvukas buvo gimęs 1915 metais, tai pasakojo, kad jo vaikystėje jau tos liepos subrendę medžiai buvo“, – prisiminimais pasidalijo gyventojas Stanislovas.
Tai, kad Kaukinės ežero pakrantėje augančiai liepai gali būti ir 200 metų, mano ir Kęstutis. Tokią nuomonę jis taip pat susidarė iš senų žmonių pasakojimų. „Beje, ties vieta, kur augo pernai nuvirtusi liepa, vanduo būdavo kaip šaltinyje. Jei kitur įšyla, tam krante – ne. Atplauki iki tos vietos – užgelia pilvą“, – įdomų faktą atskleidė botanikas.
Pakrantėje pastatytas ir kryžius vietos partizanų atminimui. Kaip informavo Žiežmarių apylinkių seniūnija, šalia kelio, važiuojant į Kaukinės kaimą, prie miško, stovi paminklinis akmuo, skirtas žuvusiems 1945-1947 metais Kaukinės kaimo partizanams atminti. Seniūnijos darbuotojų teigimu, partizanais buvo visi Kaukinės kaimo gyventojai.
Tačiau su tokia nuomone nesutinka nei Stanislovas, nei Kęstutis. „Tiesą pasakius, jų čia nebuvo. Visur statė kryžius, tai ir čia pastatė. Negražu mirusį apkalbėti, bet anoj miško pusėj gyveno toks žmogelis. Mama pasakojo, kad ateidavo jis į šokius su automatu, liepdavo panoms nusirengti ir šokti nuogoms. Buvo banditas, o ne partizanas. Jį greitai pagavo, išvežė į Sibirą. Grįžo iš jo ir buvo pripažintas tremtiniu, gavo tremtinio pensiją. Dar vieną kaimo gyventoją stribai nušovė. Buvo nuvykęs ant kapų, stribai važiavo, tas išsigando, dėjo į krūmus, o stribai jį nupylė. Daugiau istorijų apie Kaukinės partizanus negirdėjęs“, – teigė Kęstutis. „Kaime nelabai tų partizanų buvo – apylinkėse gal. Yra miške nušautų“, – pritarė ir Stanislovas.
Titulinėje nuotr.: Kaukinės ežeras / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr.
Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/pasaulis-kiseneje/naujiena/per-lietuva/mistikos-kupinas-apvaliausias-lietuvos-ezeras-karta-net-nusidaze-raudonai-642-1917892?copied
