2018-2019 mokslo metais Airijoje gyvenantys 12-16 metų lietuvaičiai turėjo unikalią galimybę – trijose Airijos bendrojo ugdymo mokyklose (Dublino Hartstown Community ir Bremore Educate Together mokyklose bei Monaghan’o Beech Hill College) – nemokamai mokytis lietuvių kalbos. Tiesa, trumpajam lietuvių kalbos kursui per savaitę kol kas skiriamos tik dvi valandos, užsiėmimai įtraukiami į tvarkaraštį su kitų disciplinų pamokomis. Kursų programa Airijoje apima dvejus metus, jiems iš viso skirta šimtas valandų. Tai, galima sakyti, bandomasis projektas, kuris bendromis Lietuvos ir Airijos švietimo institucijų pastangomis bei aktyviai padedant Lietuvos ambasadai Airijoje, buvo įgyvendintas ir, panašu, kad vyksta sėkmingai.
Lietuvių kalbos mokymas minėtose airiškose mokyklose bus tęsiamas ir kitais metais, o ateityje galbūt bus pradėtas įgyvendinti ir kitose Airijos mokyklose. Taigi, jaunieji Airijos lietuvaičiai iš tiesų gavo unikalią dovaną – būdami toli nuo Lietuvos jie gali mokytis savo paveldo kalbos, tačiau gaila, kad ne visi šia galimybe naudojasi. Apie tai kalbėjomės su Monaghan’o Beech Hill College lietuvių kalbos kurso mokytoja Kristina Jankaitiene, kuri dar vadovauja ir šeštadieninei Carrickmacross’o lituanistinei mokyklai “Saulės zuikučiai”, Monaghan’o Beech Hill College trumpojo lietuvių kalbos kursų mokine Gabija Kregždyte, jos mama Viktorija Marčiukaityte ir jos močiute Vilma Marčiukaitiene, kurios atvyko į šios mokyklos lietuvių kalbos kurso pirmųjų mokslo metų pabaigtuves.
Mokytoja Kristina Jankaitienė: Monaghan’o Beech Hill College lietuvių kalbos mokosi 16 mokinių iš lietuvių ir mišrių (lietuvių ir airių, lietuvių ir latvių, lietuvių ir rusų) šeimų. Vaikams yra 12–14 metų.
Manau, kad pirmiausiai tėvai turi skatinti savo vaikus mokytis tiek gimtosios, tiek kitų kalbų. Juk kuo daugiau vaikas žinos kalbų, tuo lengviau jam bus mokytis, bendrauti, o ateityje siekti karjeros ir gauti geresnį darbą. Dažnai Airijos lietuvių vaikai savo tėvų kalbos negirdi tiek, kiek turėtų ir tai priklauso nuo daugybės faktorių, pavyzdžiui, ar kuris nors iš tėvų namie kalba lietuviškai, ar renkasi šalyje dominuojančią arba sutuoktinio gimtąją kalbą. Aš nuolat raginu tėvelius neatimti iš vaikų galimybės natūraliai išmokti paveldėtos kalbos ir kalbėti namuose lietuviškai, ypač, jeigu abu tėvai lietuviai. Mišriose šeimose vaikas taip pat turėtų žinoti abiejų tėvų kalbą ir tikrai nėra sunku juos to išmokyti. Bet vieni nori, kad jų vaikai mokėtų savo tėvų kalbą, kiti “suairėja” ir jiems tai visai nerūpi, o gal jie tiesiog nesupranta, kad atimdami iš savo vaikų senelių, prosenelių kalbą, nukerta jų šaknis. Lietuva gali džiaugtis, kad išsaugojo lietuvių kalbą, ko nepasakysi apie airius, kurie dabar deda daug pastangų, kad airių kalbą grąžintų ne tik į mokyklas, bet ir į šeimą, bendravimą. Nors mokyklose ir mokoma airių kalbos, tačiau ja kalba tik mažuma airių – visoje šalyje stipriai dominuoja anglų kalba. Airiai labai didžiuojasi tais lietuviais, kurie moko savo vaikus lietuvių kalbos, supažindina juos su Lietuvos istorija, papročiais, kartu su jais keliauja į Lietuvą. Mano klasėje nėra nekalbančių lietuviškai mokinių. Jie visi kalba, vieni – geriau, kiti – sunkiau, tačiau rašyti ir skaityti jie išmoko tik lankydami lietuvių kalbos pamokas. Svarbu, kad mūsų vaikai ir toliau mokytųsi lietuvių kalbos – juk kol gyva kalba, tol gyva ir tauta.
Mama Viktorija Marčiukaitytė: Pirmiausiai mokytis lietuvių kalbos mokykloje mus pakvietė Monaghan’o Beech Hill College direktorius Patrick Mc Ardle. Aš labai norėjau, kad dukra mokytųsi lietuvių kalbos, nors ji tuomet dvejojo, bet vėliau nusprendė, kad pabandyti verta. Dabar ji jau džiaugiasi, kad lanko šiuos kursus. Beje, namuose mes taip stengiamės kalbėti lietuviškai. Anksčiau būdavo taip, kad dukra man parašo žinutę anglų kalba, aš jai atrašau lietuviškai, o ji man vėl angliškai. Dabar taip nėra – aš jai rašau lietuviškai ir ji man taip pat atsako lietuviškai. Bet taip įvyko nelabai seniai, kai ji pradėjo lankyti lietuvių kalbos kursus. Anksčiau lietuviškai ji nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Man nekyla jokių abejonių, kad Gabija ir kitais metais lankys šiuos kursus. Lietuvaičiai, nesvarbu kurioje šalyje gimė, turi žinoti savo tėvų kalbą – juk yra senelių, prosenelių, kurie nemoka anglų kalbos, tai kaip jiems bendrauti? O kaip bendraus jų vaikai? Jeigu mūsų vaikai nemokės lietuvių kalbos, tai jų vaikai juo labiau jos nemokės. Didžiuojuosi savo dukra, kuri be lietuvių kalbos mokykloje dar mokosi airių, anglų kalbų, o savarankiškai dar ir ispanų kalbos. Be to, močiutės dar bando ją mokyti ir rusų kalbos. Manau, kad tai yra gerai – juk kuo daugiau kalbų žino žmogus, tuo jo išsilavinimas geresnis ir akiratis platesnis.
Monaghan’o Beech Hill College trumpojo lietuvių kalbos kursų mokinė Gabija Kregždyte, jos mama Viktorija Marčiukaitytė ir jos močiutė Vilma Marčiukaitienė, kurios atvyko į šios mokyklos lietuvių kalbos kurso pirmųjų mokslo metų pabaigtuves.
Močiutė Vilma Marčiukaitienė: Net neabejoju, kad tėvai, kurie išvyko gyventi į užsienį, tiesiog privalo mokyti vaikus savo gimtosios kalbos. Aš labai norėčiau, kad mano anūkė Gabija mokytųsi dar ir prancūzų kalbos. Tikiuosi, kad ji išgirs mano norą ir jį išpildys. Lietuvių kalba lietuviui yra būtina – juk tai tavo, tavo senelių ir prosenelių kalba. Negalima nei pamiršti, nei išsižadėti savo šalies, savo senolių tradicijų. Mes labai stengiamės, kad Gabija bent jau kartą per metus atvažiuotų į Lietuvą ir savo akimis pamatytų gimtąjį kraštą. Aš labai džiaugiuosi, kad mano anūkė pradėjo mokytis lietuvių kalbos ir kad jau moka lietuviškai skaityti ir rašyti – tai iš tiesų labai didelis mokyklos nuopelnas.
Mokinė Gabija Kregždytė: Iš pradžių aš nenorėjau lankyti lietuvių kalbos kursų vien dėl to, kad kai visi po pamokų skuba namo, man dar reikia likti mokykloje ir eiti į lietuvių kalbos pamoką. Bet aš žinojau, kad lietuvių kalba yra labai svarbi mano mamai, mano močiutei ir aš nugalėjau save pradėdama jos mokytis. Dabar ji svarbi ir man, nes ji man suteikia galimybę su artimiausiais žmonėmis bendrauti mūsų paveldėta kalba. Prisimenu, prieš pradėdama lankyti lietuvių kalbos pamokas, net abėcėlės nemokėjau ir nelabai gerai lietuviškai kalbėjau, bet mokytis buvo įdomu ir aš labai greitai išmokau ir skaityti, ir rašyti, ir daug geriau kalbėti lietuviškai. Kitais metais būtinai vėl lankysiu lietuvių kalbos pamokas.
