Visame pasaulyje netyla kalbos bei diskusijos apie artėjantį pilietybės išsaugojimo referendumą. Kiekvienas ieško jame savų pliusų bei minusų, o aš, kaip mama ir mokytoja, žiūriu iš vaikų pusės.
Štai mano du sūnūs patenka į dvi skirtingas kategorijas: vienas gali turėti dvi pilietybes, nes yra gimęs Airijoje, o kitas – ne. Kodėl ne, klausiate? Ogi todėl, kad jis yra gimęs Lietuvoje. Paradoksalu, ar ne? Atrodytų, kad jo pilietybė yra neliečiama, nes ją įgavo gimimu. Jis ją jau turi ir kai mes diskutuojame šiuo klausimu su savo jau paaugliu sūnumi, jam atrodo keista, kad tai, ką jau turi nori iš tavęs paimti…
Ar esate klausę savo paauglių vaikų, ką jie mano apie gegužės 12-osios referendumą ir pilietybės išsaugojimo klausimą? Tikiuosi, daugelis jūsų dabar sako, taip, esame. Nes išklausyti savo vaikus yra labai svarbu.
Nors aš dabar jums rašau viena, bet už mano žodžių slypi daugelio vaikų balsai. Kviečiu ir jus išgirsti, ką sako vaikai, juk taip dažnai mes jų nuomonę bei balsą nuvertiname. 25-erių metų darbo patirtis su paaugliais įgalima mane kalbėti ir jų vardu, nes kartais mes, tėvai, tiesiog nureikšminame paauglio ištartus žodžius.
Kviečiu jus išgirsti, ką galvoja, kuo gyvena paaugliai. Ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio paaugliai. Nors jie ir vaidina suaugusius, bet jie tikrai nori, kad jais jūs pasirūpintumėte. Nors jie ir sako: „Mama, na tu eilinį kartą nusišnekėjai“, – jie vis vien jus laiko tikrais autoritetais. Nors jie ir užtrenkia savo kambario duris, vos tik jums paklausus, kaip sekėsi mokykloje, jie tikrai nori būti išklausyti. Kviečiu užsukti į Pasaulio vaikų kiemą ir pasižiūrėti, kokius „žaidimus“ žaidžia mūsų vaikai.
Greta Thunberg, paauglė, aplinkosaugininkė aktyvistė. Nominuota Nobelio premijai gauti. Pradėjusi moksleivių streikų prieš klimato kaitą virtinę. Viena piketavusi prie savo šalies parlamento, idant priverstų politikus atsimerkti ir susivokti, kas darosi su klimatu pasaulyje. Vaikas, kuris supranta, kad mes, suaugusieji, privirėm tokios košės, kad jie, vaikai, užaugę kažin ar beišsrėbs. Mes, suaugusieji, paliekam savo vaikams užterštą žemę, nes juk mums kas…Po mūsų nors ir tvanas… Mes, suaugusieji, susimovėme kaip reikalas, o dabar, mūsų vaikai visame pasaulyje streikuoja. Juk kam eiti į mokyklą ir mokytis faktų, jei suaugusieji į tuos faktus nekreipia dėmesio!
Malala Yousafzai. Būdama paauglė, gavo Nobelio taikos premiją. Jau nuo 12-os metų tvirtai ir aktyviai agituojanti ir pasisakanti už mergaičių teisę į mokslą. Už tai pašauta Talibano kovotojų ir vos išgyvenusi. O jai tuo metu tebuvo 15 metų… Mes, suaugusieji, kuriam karus, o mūsų vaikai juos kariauja. Karo vaikų likimai? Ech, geriau nepradėti apie tai kalbėti… Juk visi žinome, kas vyksta pasaulyje. O ar ką darome? Belieka pripažinti, kad mes ir vėl susimovėm…
Mykolas Simonaitis. Paauglys. Mano sūnus. Aišku, kaip ir kiekviena mama, tikiuosi, būsimas Nobelio premijos laureatas. Vieną kartą, grįžę iš protmūšio, mes su vyru sakom Mykolui, kad jei jis būtų ėjęs su mumis į viktoriną, mes tikrai būtumėme laimėję, nes jis būtų padėjęs mums atsakyti į klausimus apie Airiją, nes jis juk beveik airis. Juk visą gyvenimą praleido Airijoje, nors ir gimė Lietuvoje. O Mykolas pasižiūri į mus ir gana piktai atšauna, kad nuo kada jis airis, jei jo abu tėvai lietuviai ir jo PASAS lietuviškas. Pradedame diskutuoti. Man pasidaro įdomu, o kuo jis save laiko. Airiu ar lietuviu? Mykolas atsako, kad Airijoje jis – šimtaprocentinis lietuvis, o Lietuvoje jis – airis, nes taip jis jaučiasi unikaliu. Natūraliai išsivysto kalba apie pilietybės įstatymą, bandau paaiškinti, kad teks kažkada pasirinkti pilietybę, nes Lietuvoje tokie įstatymai. Pastebiu, kad jam sunku suvokti, kodėl iš jo gali būti atimama pilietybė, jei jis visą gyvenimą augęs Airijoje neatsisako savo šaknų. Mykolas mano, kad netgi turi būti pagirtas už tai, kad lietuvybę savyje nešioja, o čia, še tau, kad nori, dar ir atims… Tuomet aš suvokiau, kaip jam tai svarbu…
Nežinau kaip jūs jaučiatės, bet aš esu tikra, kad šį kartą kažkas priklauso ir nuo manęs. Aš nesu pasiruošusi pasižiūrėti savo sūnui į akis ir pasakyti, kad mes, suaugusieji, eilinį kartą susimovėm ir neišlaikėm pilietiškumo egzamino. Aš nesu pasiruošusi savo pilietiško sūnaus akyse pamatyti tą nusivylimą, kurį mato daug pasaulio paauglių, stebėdami, kaip mes, suaugusieji, susimaunam. Aš tiesiog nesu tam pasiruošusi.
Mūsų metas DABAR. Ne rytoj, ne kitą mėnesį, o DABAR. Dabar yra tas laikas, kuomet galime parodyti savo vaikams, kad esame vieningi, pilietiški bei besirūpinantys jų ateitimi. Vienas žmogus gali labai daug. Registruokimės balsavimui referendume. Jei ne dėl saves, tai dėl savo vaikų. Juk užtektinai jau esame susimovę…
Donata Simonaitienė
Kavano lituanistinės mokyklos “Gintarėlis” vadovė
