1949 metais birželio 14 d. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas parengė ir paskelbė dokumentą – simbolinį Pasaulio Lietuvių Bendruomenės steigimo aktą. Nuo to momento, po karo pasitraukę į Vakarus lietuviai susivienijo į organizaciją, siekiančią išsaugoti lietuvišką tapatybę, laisvės siekius. Netrukus tapo aišku, kad Sovietinis režimas greitai nepasitrauks ir kova dėl Lietuvos nepriklausomybės įgijo ilgalaikį tikslą.
Kuriant Lietuvių Chartą, patriotinis motyvas, skatinantis saugoti lietuvybę ir tai, kas telpa šiame žodyje – kalba, kultūra, tautinis solidarumas, tautiškumas, valstybingumas – išdėstytas trylikoje teiginių:
- Tauta yra prigimtoji žmonių bendruomenė. Niekas negali būti prievartaujamas savo ryšį su tautine bendrija nutraukti. Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę.
- Žmogus turi prigimtąją teisę laisvai išpažinti ir ugdyti savo tautybę. Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada. Savo tėvų išlaikytą Lietuvių Tautos gyvybę lietuvis perduoda ateities kartoms, kad amžinai gyventume.
- Kalba yra stipriausias tautinės bendruomenės ryšys. Lietuvių kalba lietuviui yra tautinė garbė.
- Šeima yra tautos gyvybė. Lietuvis kuria lietuvišką šeimą.
- Tautinė kultūra yra kelias į tarptautinį pripažinimą ir bendravimą. Apreikšdama tautos genijų, tautinė kultūra įneša savaimingą indėlį į visuotinius žmonių giminės laimėjimus. Kiekvieno lietuvio priedermė sudaryti sąlygas tautinei kultūrai.
- Valstybė yra aukščiausioji tautinės bendruomenės organizacija. Valstybinė nepriklausomybė yra tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo sąlyga. Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę.
- Mokykla yra tautinės dvasios židinys. Kiekvieno lietuvio kilniausioji pareiga būti lietuvių mokyklos rėmėju.
- Draugija yra tautinės kultūros veiksminga talkininkė. Lietuvis kuria ir palaiko religines, kultūrines, jaunimo, savišalpos, profesines ir kitas lietuvių draugijas.
- Mūsų tėvų kovos ir aukos dėl lietuviškos knygos yra testamentinis įpareigojimas visoms Lietuvių Tautos kartoms. Lietuvis organizuoja ir remia spausdintą lietuvišką žodį.
- Tautos istorija yra geriausia tautos mokytoja. Lietuvis brangina savo tautos praeitį ir tautinius papročius. Lietuvis stengiasi būti vertas savo protėvių, kad paliktų pagarbų pasididžiavimą savo palikuonims.
- Tautinis solidarumas yra aukščiausia tautinė dorybė. Lietuvis ugdo tautinį solidarumą. Visi lietuviai yra lygūs tos pačios tautos vaikai, tarp savęs broliai. Tautinio susipratimo ir lietuvių vienybės ženklan kiekvienas lietuvis moka nuolatinį tautinio solidarumo įnašą.
- Lietuvio tautinės spalvos: geltona – žalia – raudona. Lietuvio tautinė šventė – Vasario 16-ji. Lietuvio šūkis: „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt!“.
- Lietuvis yra lojalus savo gyvenamajam kraštui. Lietuvio santykius su nelietuviu nustato artimo meilė ir pagarba kiekvieno žmogaus laisvei, garbei, gyvybei, sveikatai ir turtui.
Lietuviai, iškankinti karo ir baimės nebepamatyti savo gimtosios žemės, tikėjo, kad kuriant sąlygas išsaugoti tautinę kultūrą, lietuvišką žodį, tautinį solidarumą, tautines vėliavos spalvas – visa tai neleis asimiliuotis ir išnykti. Lietuviškumo ugdymas vaikuose matomas kaip galimybė išsaugoti tautą ir jos tautinę dvasią. Todėl kuriamos mokyklos, parapijos. Siekiama politiškai daryti įtaką savo gyvenamo krašto aukščiausiems valdžios organams, užtikrinant Lietuvos aneksijos nepripažinimo politikos vykdymą. Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės klausimas buvo keliamas Vasario 16-osios minėjimuose, įvairiuose susibūrimuose.
JAV lietuvių bendruomenė pasižymėjo aktyvia politine veikla. Ji užtvindė Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijas, aukščiausius pareigūnus, senatorius, kongresmenus, raginančiomis nepamiršti Sovietų Sąjungos brutalaus elgesio su trimis Baltijos šalimis ir neteisėtos jų okupacijos. Prašoma dėti visas pastangas padedant šių šalių išlaisvinimui. Aktyvios bendruomenės veiklos dėka, simbolinę reikšmę turėjęs prierašas apie okupacijos nepripažinimą grįžo į JAV leidžiamus valstybių žemėlapius.
Nenuilstama Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės, tuo metu vadinamos Didžiosios Britanijos lietuvių sąjunga (DBLS), politinė veikla padėjo Londone išlaikyti Lietuvos pasiuntinybės veiklos tęstinumą. Britanijos lietuviai aktyviai dalyvavo mitinguose ir demonstracijose, nukreiptose prieš Sovietinį režimą. 1968 m. Londone vykusios, Sovietų Sąjungos parodos metu, aktyvistai dalino lankstinukus apie Lietuvos okupaciją. Tačiau demonstracijomis nebuvo apsiribota. DBLS rašė lobistinius laiškus Britanijos vyriausybei ir parlamentarams. Suvažiavimo rezoliucijos buvo siunčiamos didžiųjų valstybių vadovams, Šventajam Tėvui. Tokios politinės patriotiškai nusiteikusios bendruomenės iniciatyvos pagreitino Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo pripažinimą, Jungtinės Karalystės ambasados atidarymą Vilniuje ir Lietuvos aukso sugrąžinimą.
Vokietijos krikščioniškasis jaunimas Leonido Brežnevo vizito Vakarų Vokietijoje metu organizavo taikų mitingą, nukreiptą prieš okupacinę Sovietų Sąjungos politiką.
Pokarinės emigracijos bangos lietuviai spėriai kūrė mokyklas ir darželius. Gyvenant pabėgėlių stovyklose, vaikai neliko be išsilavinimo. Nepaisant sunkumų, kūrėsi chorai, teatro grupės, šokių kolektyvai. Būtent šiose stovyklose pradėtas leisti ranka rašyti žinių biuleteniai. 1944-1950 metais Vakarų Europoje buvo išleista 600 periodinių leidinių ir apie 800 neperiodinių leidinių.
1952 m. įkurtos Italijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininku tapęs kunigas Vincas Mincevičius, ilgus metus redagavo Elta italų kalba. Jo pastangomis italų kalba išleista Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika. Prelatas parengė nemažą kiekį knygų ir leidinių apie lietuvių tautos kančią ir persekiojimus.
Nuo 1948 m. Sidnėjuje pradėtas leisti savaitraštis „Mūsų pastogė“, įsteigta „Minties“ spaustuvė. Adelaidėje leidžiamas laikraštis „Australijos lietuvis“. Australijos lietuvių katalikų federacija leidžia savaitraštį „Tėviškės aidai“. Per 50 metų Australijoje išleista daugiau kaip 80 pavadinimų knygų. Nuo pat pirmosios pokario emigracijos į Australiją aktyviai veikia Skautų organizacija.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir atsivėrus geležinei uždangai, svarbiausias Pasaulio lietuvių bendruomenės siekis – matyti laisvą Lietuvą, transformavosi į kitą siekį – prisidėti prie Lietuvos gerovės kūrimo. Siekti, kad ateities kartos nepamirštų, kiek mūsų ainiai kovojo, jog Lietuva nusimestų Sovietinio režimo jungą. Ir nors užsienyje gyvenantys vaikai lanko valstybines mokyklas, tačiau ir toliau kuriasi savaitgalinės lituanistinės mokyklos, kurių per visus kraštus veikia daugiau kaip du šimtai.
Tapatybės išlaikymas, kalbos ir kultūros puoselėjimas lygiai tiek pat aktualūs siekai, kurie buvo svarbūs ir rašant Lietuvių Chartą. Užsienyje gyvenantys lietuviai reikšmingai prisidėjo Lietuvai siekiant tapti NATO ir ES narėmis. Po „Brexit“ referendumo, Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės Valdyba kartu su Jungtinės Karalystės jaunimo sąjunga, Londono Sičio lietuvių klubu ir lietuvių komercijos rūmais laišku kreipėsi į tuometinę Ministrę Pirmininkę Th. May išreiškiant susirūpinimą Lietuvos Respublikos piliečių teisėmis po Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos sudėties. Pilietinį aktyvumą skatinanti akcija „Mūsų Metas Dabar“, gimusi Jungtinėse Amerikos Valstijose, sujungė visų kraštų bendruomenes, raginant Lietuvos Respublikos piliečius nebūti abejingais ir aktyviai dalyvauti Lietuvos pilietiniame ir politiniame gyvenime. Kasmet labdaros tikslais į Lietuvą siunčiamos tūkstantinės sumos.
Kaip ir prieš septyniasdešimt metų, taip ir šiandien, lietuvių bendruomenės įvairiuose pasaulio kraštuose vis dar yra stiprus tautiečių vienijimo elementas. Tai tarsi katalizatorius, lemiantis lietuviškumo išsaugojimą išvykus iš Lietuvos. Galimybė laisvai burtis tautiniu pagrindu yra didžiulė privilegija, puoselėjama turinčių tvirtą tikėjimą, kad galime išlaikyti savo lietuvišką identitetą. Galime širdimis ir darbais jungtis su savo Tėvyne.
Dalia Asanavičiūtė
Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė
