Besibaigiantys 2020-ieji metai buvo labai svarbūs Airijos lietuvių bendruomenei – 2004 metais Airijoje buvo atidaryta pirmoji lituanistinė mokykla „4 Vėjai“, kuri ir padėjo pagrindus prieš penkiolika metų įkurtai Airijos lietuvių bendruomenei. Apie tai, kokį kelią per tuos metus nuėjo bendruomenė ir kaip sekasi dirbti pirmajai Airijoje lituanistinei mokyklai „4 Vėjai“, kalbamės su šios mokyklos direktoriumi bei Airijos lietuvių bendruomenės pirmininku Arūnu Teišerskiu.
„Atsimenu, kai į Airiją atvyko pirmoji diplomatė – Izolda Bričkovskienė (kadangi tuomet ambasada, kuri „dengė“ Airiją, buvo Londone, JK) ir ji, pabendravusi su lietuviais, pasiūlė įkurti lietuvišką mokyklėlę, – prisimena Arūnas. – Būtent taip gavosi, kad ir aš, atvykęs į Airiją ir apsidairęs, panaršęs internete radau pranešimą, kad artėjantį ketvirtadienį vyks lietuvių susitikimas netoli nuo Šv. Trejybės Koledžo (Trinity College), kuriame darbavausi. Nuėjau, prisistačiau, viena mergina pasiūlė dirbti mokykloje. Tai buvo Jurga Vidugirienė – lituanistė, kuri vėliau tapo mokyklos direktore. Būtent ji su būsimu pirmuoju bendruomenės pirmininku Linu Jakučioniu jau buvo nusprendę atidaryti pirmąją mokyklėlę ir rinko mokytojų komandą. Taip 2004 metų rugsėjį gimė pirmoji lituanistinė mokykla Airijoje. Vėliau buvo nutarta mokyklą užregistruoti oficialiai, tai čia vėl ambasadorė pasiūlė registruoti ne atskirą mokyklą, o visą bendruomenę, nes iki tol bendruomenė veikė tik neformaliai. Todėl kitų metų sausį juridiškai buvo užregistruota Airijos lietuvių bendruomenė. Taigi, mūsų istorija prasidėjo nuo mokyklos ir tik vėliau iš jos „gimė“ Airijos lietuvių bendruomenė, kaip teisinis vienetas ir oficiali organizacija.
Pereinant prie Dublino 4 Vėjų lituanistinės mokyklos, norėčiau pabrėžti, kad lituanistinės mokyklos kartais kuriamos asmenų, kurie profesionalia prasme neturi jokio ryšio su lituanistika ar net pedagogika. Šių mokyklų tikslas – kad vaikai kalbėtų lietuviškai. Aš pats Lietuvoje esu mokykloje ir universitete chemiją dėstęs, bet ne visi, kas Dublino mokyklos kūrimo procese atsidūrė, turėjo pedagoginio darbo suvokimą ir patirtis. Ką tik susikūrusi mokykla buvo visiškai entuziazmu pagrįstas savanorių darbas. Principas, kurio laikėmės – eini ir pasakoji. Aiškini naujus lietuviškus žodžius, rašai, mokai. Man buvo tekę vyresnių klasių mokiniai, kuriuos turėjau mokyti pasaulio pažinimo. Kiti mokė muzikos, istorijos, net matematikos – kokios srities specialistas buvo, to ir mokė. Turėjome ir lietuvių kalbos mokytoją – ta pati anksčiau minėta lituanistinė Jurga. Lietuvių kalbos pamoka tada buvo tik viena iš keleto kitų. Tai ateini į klasę, imi pirmą pasitaikusią temą, kurią pasiruošei, ir pasakoji. Esmė buvo kalbėti lietuviškai. Mes patys tada intensyviai mokėmės… Tik po to atsirado rimtesni planai, metodikos, programos. Pradžioje viskas buvo didelė saviveikla, vedama entuziazmo ir savanoriškumo idėjos.
Kaip atsirado pavadinimas „4 Vėjai“? Linas Jakučionis pasiūlė šį pavadinimą. Todėl, kad pirmuosius apie 40 moksleivių pagal amžiaus grupes suskirstėme į 4 klases ir jis pamatė šio skaičiaus sąryšį su keturvėjininkais. Man pradžioje toks pavadinimas net pasirodė pretenzingas, bet jis gražiai prigijo. Pirmais mokyklos metais net klases „vėjais“ vadinome – mažiukai buvo „pirmi vėjai“, „antri vėjai“ ir taip toliau. Kartais manęs klausia, ką mes turime bendro su Kaziu Binkiu? Atsakau, kad pradžioje labai mažai mokinių turėjome – tiesiog skaičius sutapo. Linui imponavo Kazio Binkio kūryba, dėl to jis greitai ir susiejo tuos skaičius. Bet, visgi, mokyklos santykis su keturvėjininkais yra jaučiamas. Keturvėjininkai buvo linkę į inovacijas literatūroje, taip ir mes – siekiame į lituanistinį švietimą įnešti naujų vėjų. Keturvėjininkai – jie buvo futuristai, maištininkai. Mūsų mokykla irgi daug standartų ir stereotipų keičia ieškodama naujų formų, siekdama mokymo efektyvumo, stengiasi praplėsti mokinių ir mokytojų akiratį, neapsiriboti vien tik tradiciniu tautiškumu ar dogmatika.
Dabar trys „4 Vėjų“ lituanistinės mokyklos veikia Dubline (Inchicore ir Blanchardstowne) bei Droghedoje. Jose dirba virš 50 mokytojų ir jų padėjėjų ir šiuo metu mokosi virš 350 vaikų.
Noriu pastebėti, kad lituanistinis švietimas užsienyje nėra privalomas. Svarbu tą suvokti, tai daug lemia. Nepaisant Covid-19 pandemijos, mūsų mokykla nutarė nenutraukti darbo šiuo kriziniu laikotarpiu ir palaikyti tam tikrą veiklą. Buvo metas, kai karantino metu siuntėme užduotis mokiniams elektroninėmis priemonėmis. Taip pat naudojamės ir lietuviškomis nuotolinio mokymo sistemomis – „Ema“ ir „Eduka“. Deja, mokymas tokiais metodais nėra labai efektyvus. Tarkim, pirmokų atveju, tokį nuotolinio mokymosi modelį taikyti yra sudėtinga. Reikia matyti ką jie perskaito ir kaip jie tai perskaito, ką ir kaip rašo, kaip laiko rašiklį, parodyti jiems viską. Privalumas nuotolinio mokymo, lyginant su standartiniu mokymu, yra toks, kad mokinys gali tas užduotis daryti bet kuriuo laiku, kada jam patinka, ir tai, kad jam nereikia išeiti iš namų. Privalumas turbūt tik toks ir tebūtų. Yra mokinių, kurie negali lankyti mokyklos šeštadieniais dėl kitų tuo pačiu metu vykstančių veiklų. Tai tokiu atveju nuotolinis mokymas yra labai naudingas.
Pagrindinis nuotolinio mokymo trūkumas yra tas, kad mokymas skirtas žmonėms, o ne robotams. Žmogus – iš prigimties, kaip biologinė rūšis, yra sociali būtybė. Socializacija, bendravimas, buvimas kartu yra svarbus aspektas kiekvieno mūsų gyvenime. O nuotolinis mokymas pasižymi bendravimo trūkumu. Gyvo bendravimo poreikis yra būdingas žmogui. Todėl bendravimas mokykloje – labai svarbus vaiką lydintis veiksnys. Jei eliminuotume gyvą bendravimą, medžiagos pateikimas taptų griežtu technokratiniu ugdymu. Todėl nuotolinis mokymas – psichologiškai sunkus uždavinys, kurį ne kiekvienas gali lengvai įveikti. Ypač jaunas žmogus. Manau, kiekvienas tą patiriame izoliacijoje.
Kitas nuotolinio mokymo trūkumas – kai mokytojas gyvai nemato mokinio, jis negali tinkamai reaguoti į mokinį. Taip pat negali daug ko parodyti pavyzdžiais. Kontakto galimybė yra ypatingai svarbi ugdymo procese. Reikia stebėti kaip mokinys dirba. Pamoka nėra „vienos kalbančios galvos“ šou. Svarbu yra abipusis kontaktas ir gyvas bendravimas. Net ir videokonferencijos atveju tas nėra lengva, nes maži vaikai dažnai nelinkę garsiai pripažinti, kad ko nors nemoka ar nepadaro, todėl mokytojo gebėjimas pastebėti ar vaikas suprato, ar viską padarė, yra labai svarbus. Tokie ir būtų pagrindiniai nuotolinio mokymo trūkumai.
Gal dar papildant… Mokykla – ne tik ugdymo, bet ir žinių bei įgūdžių perteikimo institucija. Vien tik tėvai žinias ne visada gali perteikti, ypač jei jie nori, kad jų vaikas išmoktų daugiau, nei jie patys žino. Kiekvienas vaiko ateitimi besirūpinantis tėvas ar mama nori, kad vaikas tobulėtų, nors ne kiekvienas geba mokyti ar galbūt net pats nežino gerai to dalyko, kurio mokosi vaikas. Pavyzdžiui piešimui gabaus vaiko tėvai, kurie nemoka gražiai piešti, negalės išmokyti piešti. Iš čia ir atsiranda mokytojo-specialisto poreikis. Todėl kontaktinis laikas su mokytoju yra svarbus. Žmonija jau tūkstančius metų vienas kitą moko gyvo bendravimo metu, o ne vien tik per atstumus. Technologijos palengvina bendravimą, suteikia galimybę lengvai rasti daugybę informacijos, tačiau gyvo bendravimo poreikio jos nepanaikina ir negali panaikinti.
Lituanistinio švietimo užsienio lietuviams specifika yra visiškai kitokia nei Lietuvoje. Tai labiau panašu į užsienio kalbos mokymą, nes mokiniai, nors jie etniškai ir lietuviai, daug laiko leidžia anglakalbėje aplinkoje ir į lietuvių kalbos pamokas ateina kaip į tam tikrą „egzotinę“ pamoką. Norint dirbti su šiais mokiniais, nepakanka tik lietuvių kalbos vadovėlio iš Lietuvos. Pirmiausia svarbu net standartines Lietuvoje visiems žinomas sąvokas išsiaiškinti. Net vadovėlinį tekstą kartais mokiniams tenka išversti, nes jame būna sąvokos ir žodžiai, kurie Lietuvoje yra „savaime suprantami“, nes juos vaikai mato ir girdi visur aplinkui, tačiau mūsų mokiniams, gyvenantiems angliškai kalbančioje aplinkoje, to „savaime suprantama“ nebelieka. Nepakanka gramatikos formulių, būtinas ir žodynas. Jis Lietuvoje ateina su aplinkos kalba. Deja čia to reikia mokyti tikslingai. Žodynui pas mus mokykloje skiriamas net didesnis dėmesys, nei gramatikai. Nes apie kokią gramatiką gali eiti kalba, kai vaikas net nežino ką reiškia tas ar anas žodis? Taigi, mūsų mokyklos mokytojas turi gebėti plėsti mokinio žodyną bei taikyti užsienio kalbų mokymo metodus savo darbe. Pas mus kiekvienas naujai pradėjęs dirbti mokytojas, net jei jis (ar ji) turi ilgą darbo Lietuvos mokyklose patirtį, gauna asmeninį mentorių. Būna kartais dėl to ir pasipiktinimų, nes ne visi iš karto supranta kuo skiriasi mokymo mūsų mokykloje specifika nuo Lietuvos mokyklų. Mokytojai, kurie bando dirbti senais, įprastais metodais, nusivilia, kai negauna gerų rezultatų. Tuomet tenka aiškinti, kad jiems reikia išmokti keisti tuos senus metodus ir dirbti kitaip, nei dirbo Lietuvoje. Čia mokytojo darbą labiausiai lemia jo noras mokytis. Kai yra motyvacija – žmogus gali išmokti dirbti kitaip, nei iki tol tą darė. Kai yra tik diplomas – išmokimo stebuklas niekada neįvyks. Mėgstu kartoti, jog jei mokytojas nustoja norėti pats mokytis kartu su mokiniais – jis faktiškai jau nebegali dirbti šio darbo.
Laimei, šį rudenį grįžome prie stacionarinio mokymo, beveik prie tokio, koks buvo ir anksčiau. Tiesa, kol dar siaučia koronavirusas, turime laikytis visų nustatytų apsaugos nuo pandemijos reikalavimų. Tačiau žmonijos istorijoje buvo daug baisesnių epidemijų, kurios ateidavo, nusiaubdavo visuomenes, šalis ar net ištisus kontinentus, bet gyvenimas – nors ir su pasikeitimais bei naujai išmoktomis pamokomis, įgyta patirtimi – vis tiek tęsdavosi toliau. Matyt, atėjo laikas ir dabartinei „čia ir dabar“ kartai išmokti kantrybės pamoką. Todėl dabar mokytojams, mokiniams, o ir visiems linkiu sveikatos ir kantrybės išgyvenant šį laikotarpį“.
