Kovo 17 dieną viso pasaulio airiai (ir ne tik airiai) atšventė Šv. Patriko, dangiškojo Airijos globėjo ir krikštytojo, dieną.
Nors Šv. Patriko vardas yra siejamas su Airija, bet jis gimė 389 metais, Anglijos šiaurėje, kilmingo britų kelto Calpurnia šeimoje, kuris buvo ne tik diakonas, bet ir ėjo miesto pareigūno pareigas romėnų tarnyboje.
Iki 410 metų Britanija, kuomet iš ten buvo išvesti romėnų legionai, buvo viena iš Romos imperijos provincijų. Jo motinos vardas buvo Koncessa ir ji buvo artima Martino Tursko giminaitė.
Patriko senelis taip pat buvo kunigas – Poteet. Tiesą sakant, naujagimiui berniukui davė ganą keistą keltišką Sukkato vardą, o jo krikšto vardas buvo lotyniškas – Mahon.
Kartu su dviem seserimis Mahon mokėsi namuose įprastų to meto mokslų – lotynų kalbos, istorijos ir Švento Rašto. Jam negėda buvo prisipažinti, kad būdamas šešiolikos metų, nebuvo labai pamaldus.
405 metais įvyksta tai, kas palaipsniui, bet labai drastiškai, keičia jo visą gyvenimą. Airijos piratai, kurių pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo plėšimai ir prekyba vergais, užpuola turtingą Calpurnia vilą, kurios vaikus, įskaitant ir Mahon, plėšikai pagrobia ir išveža į Airiją.
Airijoje Mahon buvo parduotas vienam vietos genčių vadui, kuris, tarsi pasityčiodamasis iš aristokratiškos jaunuolio kilmės, davė jam pravardę Cothrige, kuris vietine tarme reiškia „kilnų žmogų“.
Laikui bėgant, šis pravardė asimiliavosi į lotynišką vardą Patrick (Patricius), nes turėjo tą pačią reikšmę. Patrikas šešerius metus gyveno nelaisvėje. Tačiau jaunuolis, atsidūręs svetimoje šalyje ir dar nelaisvėje, nepalūžo dvasia. Metų išbandymai, praleisti Airijoje, tapo jam dvasinės brandos ir maldos pažinimo metais.
Dievas neapleido jo einant šiuo išbandymo keliu – sapne paslaptingas balsas jam pasakė, kad pakrantėje jo laukia laivas – jaunuoliui šito pakako, jis atsikėlė ir nuėjo ten, kur kvietė balsas. Kur? Jis ir pats turbūt tiksliai nė nežinojo, kur jis eina. Neturėdamas pinigų, nesijausdamas saugus svetimoje šalyje, kurioje, jeigu sugaudavo bėglį vergą, jo laukdavo bausmė, tačiau Patrikas, vedamas Dievo balso, pasuko link jūros, nueidamas pėsčiomis ne vieną šimtą mylių.
Ten, kur jis atėjo, jo iš tikrųjų laukė parengtas kelionei laivas, Tačiau kapitonas kategoriškai atsisakė paimti jį į laivą – Patrikas neturėjo nei vieno cento, kad galėtų sumokėti už kelionę. Bet … argi ne pats Viešpats vedė savo tarną? Karštą jaunuolio maldą Dievas išgirdo – jis sutinka dirbti bet kokį darbą laive ir kapitionas jį paima. Laivas pamažu tolo nuo Airijos krantų, tačiau ši šalis paleido jį tik labai trumpam.
Patrikas atsiduria Galijos žemyne, nuniokotame karų ir maištų. Prasideda naujas jo klajonių metas, toli nuo gimtosios žemės, į kurią sugriš praėjus ilgiems septyneriems metams. Išvaikčiojęs skersai ir išilgai visą Galiją, Patrikas atsiduria Lerín saloje, įsikūrusioje už keletos mylių nuo Kanų miesto centro.
Čia V amžiaus pradžioje buvo įsikūręs garsus vienuolynas, apgyvendintas daugiausia vienuolių-keltų, kur buvo griežtai laikomasi rytų šalių įstatų. Būtent čia apsigyveno šv. Vikentijus Lerinskis (+450 metais), garsus švietėjas ir teologas, kuris, visai tikėtina, galėjo būti Patriko mokytoju.
Po kelerių metų nebuvimo, Patrikas grįžta į Britaniją ir vėl atsiduria tarp savo giminių ir ten, vieną naktį, jis pamato vyro, vardu Viktoras, viziją, tarsi atėjusio iš Airijos ir atnešusio daugybę rankraščių. Vieną iš jų – „Airių balsas“, jis padavė Patrikui. Ir daugybė balsų, atsklindančių iš Vakarų pakrantės, bet susiliejusių į vieną galingą balsą, skelbė jam: „Mes raginame tave, šventas jaunuoli, kad tu ateitum ir vėl būtum su mumis“.
Patrikas nė akimirkos neasuabejojo – jis suprato, Kas ir kur jį kviečia. Nesunku įsivaizduoti, koks sielvartas apėmė artimuosius, kurie net nespėję pasidžiaugti po daugelio metų grįžusiu Patriku, turėjo vėl su juo atsisveikinti. Jis turėjo juos palikti ir sugrįžti ten, iš kur jam vos pavyko pasprukti. Bet atsitiko taip, kaip dažniausiai ir atsitinka šventųjų gyvenime – ko nesupranto artimieji, tą puikiai suprato Patrikas – jis daugiau niekam nepriklausė, išskyrus Dievą.
Neteisinga būtų teigti, kad to meto Airija buvo visiškai pagoniška šalis – kai kuriose provincijose jau buvo įsikūrusios ir krikščionių bendruomenės, ir Evangelijos žodis buvo skelbiamas, tiesa, gal ne taip garsiai, bet jis buvo žinomas. Tačiau visi, kurie išdrįsdavo vykti ten ir skelbti Kristaus žodį, turėjo būti labai stiprūs.
Patrikas ne iš karto sugrįžta į Airiją. Iš pradžių jis užsuka į Galiją, kur Oserro mieste susitinka su šv. Hermanu, vyskupu-misionieriumi, įdėjusiu daug pastangų, krištijant britus. Patrikas kurį laiką pas jį mokėsi, o vėliau buvo įšventintas į diakonus.
Jis skuba kiek galima greičiau pasiekti į Airiją, tačiau bažnyčia nusprendžia kitaip ir į Airiją nusiunčia kitą misionierių – Paladijų, kuris, praėjęs visus mokymus, buvo įšventintas vyskupu. Tačiau jo misija Airijoje buvo trumpa ir nelabai sėkminga. Paladijus suserga ir grįžta į Britaniją, o netrukus ir miršta.
432 metais Patrikas, būdamas vyskupu, pagaliau išvyksta į Airiją. Šalis buvo niokojama ir draskoma nesibaigiančių genčių karų ir nesantaikų, žmonių, vadinusių save karaliais. Visi jie buvo pagonys ir šv. Patrikas, pagaliau pasiekęs Airijos krantus, buvo gana nedraugiškai sutiktas. Tačiau šiek tiek vėliau, nuoširdus jo kreipimasis į Kristų, atkreipė vieno iš vietinių lyderių dėmėsį ir jis padovanojo jam didelį klojimą, kuriame ir buvo įkurta pirmoji bažnyčia.
Po to įvykio šv. Patrikas su savo bendražygiais patraukė į buvusio šeimininko, kuris kažkada jį buvo pavertęs vergu, valdas. Valdovą apėmė siaubinga baimė, nes galvojo, kad šv. Patrikas ateina jam atkeršyti. Pagonių žyniai – druidai – išpranašavo jam, kad šv. Patrikas nugalės, ir jis, pagautas išankstinės baimės, padegė savo namus ir pats žuvo tose liepsnose.
Šv Patriko misija lėtai, bet užtikrintai pradėjo duoti vaisių. Jis pats nei akimirką neabejojo, kad jo gyvenimas ir veikla yra saugomi stiprios Viešpaties rankos, nors gyvenime jo tykojo nemažai pavojų.
Jo misijai atkaliai priešinosi ne tik vietiniai lyderiai-karaliai, bet galinga keltų-druidų kasta. Žyniai-druidai buvo laikomi dvasiniu elitu, keltų civilizacijos aristokratais… Jie turėjo didžiulę galią ir įtaką, jie kovojo su romėnais, dalyvavo sukilimuose ir užėmė aukštus politinius postus.
Druidai Airijoje savo paslaptingus ritualus atlikdavo šventose giraitėse, prie šaltinių. Žynius-druidus vienijo griežta hierarchinė sistema, jie iš tikrųjų turėjo didelę politinę ir dvasinę valdžią. Būtent su tais žmonėmis ir teko susigrumti šv. Patrikui – nuo šios pergalės priklausė visos jo šventos misijos likimas.
Artėjant pirmųjų pamokslavimo metų pabaigai, Velykų išvakarėse, šventasis išvyksta į Tarą – sakralinį Airijos centrą, kur buvo aukščiausiojo karaliaus būstinė ir kuriam paklusdavo visi vadai. Karalius Loegayre, apsuptas karių ir druidų, sutiko šv. Patriką labai priešiškai nusiteikęs.
Padavimas byloja, kad žudikai, atėję nužudyti šventąjį, savo akimis pamatė stebuklą – vos jie priartėjo prie šv. Patriko ir jo aštuonių beginklių palydovų, jis kreipėsi Dangaus pagalbos ir nustebę kariai pamatė, kad prieš juos stovi ne žmonės, o ramiai žingsniuojanti elnių kaimenė.
Šv. Patriko himnas – „Elnio giesmė“ – išliko iki šių dienų. Visi bandymai įbauginti šventąjį buvo beprasmiai – kuklus vyras, kurio rankose tebuvo medinė lazda, kalbėjo su karaliumi drąsiai ir entuziastingai.
Šv Patrikas perspėjo karalių Loegayre, kad jis praras Dievo malonę, jeigu laikysis pagonybės ir priešinsis Evangelijai. Druidai, naudodami visus magiškus kerus, visais būdais bandė trukdyti šventajam, tačiau jie buvo bejėgiai prieš tikruosius stebuklus, kuriuos šv. Patrikas, padedant Šventajai dvasiai, nuolat darydavo.
Pasikartojo Mozės dvasinio smurto istorija, kuomet jis kovėsi prieš Egipto žynius, tačiau šv. Patriko kova su druidais baigėsi absoliučia jo pergale – karaliaus Loegayre ir visa jo šeima priėmė krikštą.
Gyvendamas Airijoje ir atlikdamas čia savo pergalingą žygdarbį, šv. Patrikas yra padaręs daugybę stebuklų. Su juo vardu yra siejama legenda, kuomet jis išvedė iš šalies visas nuodingas gyvates. Apie šį jo stebuklą byloja ir ikonografija.
Misionieriška šventojo veikla Airijoje truko ne vieną dešimtmetį ir per tą laiką jam labai daug pavyko nuveikti. Jis kūrė naujas bendruomenes ir ugdė dvasininkus. Jis palaimino daugybę vyskupų, kurie sėkmingai ėjo tarnystę įvairiose Airijos bažnyčiose.
Krikštą priėmė daug paprastų žmonių ir klanų lyderių. Airija pasipuošė daugybe bažnyčių ir vienuolynų – visa tai suvaidins labai svarbų vaidmenį skleidžiant krikščionybę Europoje. Čia kalbama ne tik apie Vakarų šalis, bet ir Rytų Europos šalis.
Misionierių misijos taps išskirtiniu keltų, o ypač Airijos vienuolių bruožu, kurie, leisdamiesi į piligrimų keliones, atves prie Dievo sosto tūkstančius sielų.
Pėsčiomis, kartais plaukdami mažais savo darbo laiveliais, padarytais iš vytelių ir perpintų oda, kartais irdamiesi žvejų luotais jie pasieks pačius tolimiausius ir atokiausius Europos žemyno kampelius.