Neseniai „Netflix“ platformoje pasirodė filmas „Dance First“ (Pirmiausia šok), o į rusų kalbą šio filmo pavadinimas išverstas kaip „Genijai“. Šis filmas apie airių literatūros klasikus Jamesą Joyce’ą ir Samuelį Beckettą. Jame vaidina nuostabūs airių aktoriai Gabriel Byrne ir Aidan Gillen.
Biografinėje juostoje tyrinėjamas rašytojo – Samuelio Becketto gyvenimas nuo prancūzų rezistento Antrojo pasaulinio karo metais, iki jo literatūrinio triumfo ir gautos Nobelio literatūros premijos 1969 metais, bei vėlesnio atsiskyrėliško gyvenimo.
Samuelio Barcly Becketto vardas mūsų skaitytojams geriau žinomas dėl garsiojo arfos formos tilto per Liffey upę, kuris yra pavadintas būtent šio rašytojo vardu.
Literatūrinio absurdo pradininkas gimė 1906 metais balandžio 13 dieną Foxrock priemiestyje, pietų Dubline. Tai buvo „Didysis penktadienis“, kaip tik 13 diena, kurią dabar galima laikyti absurdo data.
Beketų šeima kilo iš prancūzų protestantų, kurie paliko savo tėvynę po Nanto edikto, po kurio išleidimo hugenotai tapo persekiojami savo šalyje – originale jų pavardė atrodė kaip „Becquet“.
Jo tėvas Williamas Beckettas buvo statytojas ir nekilnojamojo turto agentas, o jo senelio, kuris taip pat buvo Williamas, įmonė „J. ir W. Beckett Builders“ buvo Nacionalinės Airijos bibliotekos ir Nacionalinio muziejaus statybos rangovas.
Rašytojo motina Mary Beckett, mergautine pavarde May, taip pat kilusi iš protestantų šeimos.
Beckettas gavo griežtą protestantišką auklėjimą, iš pradžių mokėsi privačioje mokykloje, paskui Earlsfort internatinėje mokykloje. 1920–1923 metais tęsė mokslus Portoro karališkojoje mokykloje Šiaurės Airijoje.
Galiausiai, 1923–1927 metais Beckettas studijavo anglų, prancūzų ir italų kalbas Dublino Trinity koledže. Gavęs bakalauro laipsnį, kurį laiką dirbo mokytoju Belfaste, vėliau gavo kvietimą užimti anglų kalbos mokytojo pareigas Paryžiuje, Ecole Normale Superiore.
Paryžiuje Beckettas susipažino su James Joyce ir tapo jo literatūros sekretoriumi, ypač padėdamas jam dirbti su „Finnegans Wake“.
Filme „Genijus“ parodomas Becketto romanas su klasiko dukra Lucia Joyce. Pasak autoriaus, jos psichikos sutrikimo priežastimi tapo nelaiminga merginos meilė jaunam airiui. O „Uliso“ herojė, ji taip pat yra Joyce Noru žmona, užtikrintai „valdo“ šeimą.
Pirmoji Samuelio Becketto literatūrinė patirtis buvo kritinis „Dante… Bruno, Vico… Joyce“ tyrimas.
1930 metais buvo išleistas pirmasis jo kūrinys – groteskiškas poetinis monologas, parašytas filosofo Dekarto vardu.
Tais pačiais metais jis grįžo į Trejybės koledžą ir po metų gavo ten diplomą.
1931 m. Beckettas paskelbė kritinę esė „Proust“ apie Marcelio Prousto kūrybą.
1934 m. jis išleido savo pirmąjį trumpų istorijų rinkinį su bendru veikėju „Daugiau loja nei kanda“ (Daugiau užmojų nei smūgių) ir pradėjo kurti romaną „Merphy“.
1937 m. rašytojas persikėlė į Prancūziją, o po metų buvo išleistas „Merfi“. Romanas buvo priimtas gana santūriai, tačiau jį teigiamai įvertino pats Joyce ir Dylanas Thomasas. Nepaisant to, Beckettas išgyvena rimtą krizę – komercinė romano nesėkmė kartu su peilio žaizda, kurią jis gavo gatvės muštynių metu, priverčia jį gydytis pas psichoanalitiką, bet nerviniai priepuoliai jį persekiojo visą gyvenimą, tačiau čia, klinikoje (pagal filmo versiją), jis susipažįsta su savo būsima žmona Suzanne Dechevaux-Dumesnil.
Ieškodamas savęs, Beckettas rašo laišką S. Eizenšteinui su prašymu priimti mokytis į Valstybinį kinematografijos institutą (atsakymo negauta), antraip Rusija būtų gavusi dar vieną puikų kino režisierių.
Pasipriešinimo dalyvis
1939 m. rugsėjį prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Beckettas Airijoje lankėsi pas savo motiną, o po to nedelsdamas grįžo į Paryžių ir savanoriškai įstojo į armiją sanitaru. 1940 m. birželį vokiečių kariuomenė įžengė į Paryžių.
Beckettas, nors ir yra neutralios Airijos pilietis, tampa pasipriešinimo nariu. Becketto dalyvavimas „Pasipriešinimo“ veikloje daugiausia apsiribojo vertėjo ir kurjerio funkcijomis, tačiau pavojus, su kuriuo rašytojas susidūrė, buvo labai realus, jei ne mirtinas. Vėliau Beckettas su jam būdingu kuklumu ir autoironija prisiminė, kad jo kova su nacistine Vokietija buvo tarsi skautų žaidimas.
1942 metais buvo išduota Pasipriešinimo kuopa, kurios nariais buvo Samuelis ir Suzana. Jos nariai buvo suimti, o pora, bėgdama nuo persekiojimo, buvo priversta persikelti į neokupuotą Prancūzijos dalį, į nedidelį Rusijono kaimelį pietuose. Čia Beckett’as nusprendžia „eiti į pogrindį“, prisistatydamas prancūzų valstiečiu ir darbininku, užsidirbančiu padieniais darbais.
Niūri gyvenimo patirtis sudarė pagrindą kitam Beckett’o prozos kūriniui, trečiajam romanui „Watt“, kuris tapo lūžio tašku rašytojo kūryboje.
Jei ankstesni Beckett’o kūriniai vis dar sekė literatūros kanonų pėdomis, turėjo nors ir neaiškios struktūros siužetą ir realistiška biografija apdovanotus personažus, tai „Watt“ naujoviškai laužo visas nusistovėjusias tradicijas.
Jei Merfis vis dar gali būti priskirtas prie tipinio „miesto bepročio“, išprotėjusio filosofijos ir skurdo fone „amžino studento“, arba tiesiog jį galima pavadinti jaunu intelektualu, konfliktuojančiu su pasauliu, tai Wattas yra būtybė su tamsia praeitimi, dabartimi, kurią galima dalinai suprasti, ir su visiškai miglota ateitimi.
Romano siužetas, nepaisant visų jo schemų, labai paprastas: Wattas eina dirbti į J. Notto namus, atsiduria visiškai nelogiškų ir absurdiškų įvykių centre, kuriuos nesėkmingai bando suvokti. Visi Watto bandymai mąstyti, suprasti ar tiesiog jausti poną Notą, kuomet Watt’as prarasdavo gebėjimą racionaliai mąstyti ir bendrauti, jis tampdavo sužlugdytas. Watt’as būdamas visiškai dezorientuotas, išeina iš J. Notto namų, o jo vietą užima kitas tarnas – Mikas.
Kaip rašo šio autoriaus literatūros tyrinėtojas D. V. Tokarevas, dievybės vaidmenį romane „atlieka ponas Nottas, kurio prigimtis pranoksta žmogaus protui būdingas sąvokas. Dievybė nepasiekiama suvokimui, nepasiekiama išorinio stebėtojo, bandančio jam priskirti žmogiškąsias savybes, žvilgsniui.“ Taigi kūrinyje „Watt“ Beckettas iškelia visą sluoksnį filosofijos ir teologijos klausimų, padėdamas pamatą savo novatoriškam kūrybos metodui, kuris yra ankstesnės realistinės tradicijos atmetimas su jos susitarimais ir standartinių technikų rinkiniu.
Pasibaigus karui, Beckettas buvo Prancūzijos vyriausybės apdovanotas už dalyvavimą Pasipriešinimo veikloje, jis kurį laiką tarnavo Airijos Raudonojo Kryžiaus karo ligoninėje Saint-Lo mieste Normandijoje, o paskui su Suzanne grįžo į Paryžių.
Po karo Beckettas pagaliau pasiekė savo sėkmę. 1953 m. įvyko garsiausio jo kūrinio – absurdo pjesės „Belaukiant Godo“, parašytos prancūzų kalba, premjera.
1951–1953 metais buvo išleista trilogija – romanai „Molojus“ (Molloy), „Malonas miršta“ (Malone Dies) ir „Neįvardijamasis“ (Unnamable), kurios dėka Beckettas tapo vienu garsiausių XX amžiaus rašytojų. Šie romanai buvo parašyti prancūzų kalba, o vėliau jo paties išversti į anglų kalbą. Čia yra aiški analogija su Buninu, kuris taip pat imigracijos metais pradėjo rašyti angliškai ir pats išvertė savo romanus į rusų kalbą.
1957 metais buvo išleista drama „Žaidimo pabaiga“. Po aštuonerių metų buvo išleistas paskutinis rašytojo romanas „Kaip tai“. Pastaraisiais metais Beckettas gyveno itin nuošalų gyvenimą, vengdamas komentuoti savo kūrybą.
1969 metais rašytojas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija. Savo sprendime Nobelio komitetas pažymėjo: „Samuelis Beckettas buvo apdovanotas už novatoriškus prozos ir dramos kūrinius, kuriuose šiuolaikinio žmogaus tragedija tampa jo triumfu. Giliame Becketto pesimizme slypi meilė žmonijai, kuri tik auga grimstant į nešvaros ir nevilties bedugnę, o kai neviltis ima atrodyti beribė, paaiškėja, kad atjauta neturi ribų. Pats Beckettas ceremonijoje nedalyvavo. Jis sutiko priimti prizą tik su sąlyga, kad jį gaus jo prancūzų leidėjas, plačiai žinomas Jerome Lindon, ir tai buvo įvykdyta.
Pagal filme pateikiamą versiją, pinigus iš Nobelio komiteto gavo Dublino Triniti koledžas.
Samuelis Beckettas mirė Paryžiuje 1989 m. gruodžio 22 d., sulaukęs 83 metų, praėjus keliems mėnesiams po žmonos mirties.
Informacija
loveread.me
pechorin.net
ru.wikipedia.org
