Šį rudenį Airijoje pradėjo veikti net trys naujos lituanistinės mokyklos ir dabar jų yra net aštuoniolika! Praėjusiuose laikraščio numeriuose pristatėme Portlaoise lituanistinę mokyklą “Rytas” ir Limeriko lituanistinę mokyklą “Baltija”. Šį kartą supažindiname jus su trečia nauja lituanistine mokykla “Aušra”, kuri pradėjo savo veiklą Athlone ir jos vadove Gintare Raulinaitiene.
– Miela Gintare, papasakokite kaip jums gimė idėja atidaryti mokyklą pačiame Airijos viduryje – Athlone?
– Mintis atidaryti mokyklą galvoje sukosi jau seniai, bet dėl vienos ar kitos priežasties vis atidėliojau. Niekuomet nesiimu naujos veiklos gerai nepasvarsčiusi, be to tikiu, kad viskam ateina savas laikas. Atsirado bendraminčių ir bendromis jėgomis mokyklėlę atidarėme.
– Gal galite įvardinti žmones, padėjusius jums ir palaikiusiems lituanistinės mokyklos idėją?
– Didžiausią palaikymą gavau iš savo vyro ir mamos. Mano mama Lietuvoje jau daug metų dirba pradinių klasių mokytoja. Jos dėka mokyklėlė turi vadovėlius ir kitas reikalingiausias mokymo priemones. Daug konsultavausi su lituanistinių mokyklų vadovais Airijoje. Už visą suteiktą informaciją ir palaikymą noriu padėkoti Mulingaro mokyklos ,,Bičiuliai’’ mokytojai ir vadovei Jurgitai Stučkaitei ir mokyklos Dubline ,,Keturi Vėjai’’ vadovui Arūnui Teišerskiui.
Mus taip pat labai stipriai palaikė Lietuvos ambasada Dubline.
Už pagalbą ir supratimą esame dėkingi p. Daivai Žemgulienei, kuri dirba Užsienio lietuvių skyriuje, Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijoje.
– Pradėti kažką naujo visada nelengva – su kokiomis problemomis, susijusiomis su mokyklos steigimu, susidūrėte jūs?
– Iš tiesų jokių didelių problemų lyg ir nebuvo, išskyrus tai, kad ilgai ieškojome mokyklai tinkamų patalpų, nes atsirado nemažai vaikučių, kurie norėjo ir nori lankyti lituanistinę mokyklą „Aušra“.
– Kiek mokykloje dirba mokytojų?
– Surinkome puikią komandą: esame trys mokytojos ir mokyklėlės administratorė. Turime daugiau nei dvidešimt mokinių. Mokyklos vadovė ir lietuvių kalbos mokytoja esu aš (Gintarė Raulinaitienė – „Lietuvis” pst.). Administratorė – Lina Gorodeckaitė-Bechara, ikimokyklinio ugdymo mokytoja – Renata Valackaitė-Singh, pradinių klasių mokytoja – Vaida Tomkevičė.
– Ir pabaigai norėtume užduoti tradicinį klausimą: kokie mokyklos artimiausi planai, tikslai?
– Didžiausią dėmesį mokykla skiria lietuvių kalbos ugdymui ir mokymui kaip kalbinio, kultūrinio ir tautinio identiteto pagrindui. Į lietuvių kalbos pamokas integruojame pagrindines lietuviškas šventes, supažindiname vaikus su mūsų kultūros tradicijomis ir papročiais.
Mokome vaikus ne tik dalyko žinių, bet ir padedame jiems tobulinti lietuvių kalbą ir plėsti žodyną, skatiname juos tarpusavyje bendrauti lietuviškai, kurti, kelti klausimus ir ieškoti atsakymų.
Neseniai praėjusių Vėlinių proga mokyklėlėje organizavome ir pirmą renginį ,,Kol dega Vėlinių žvakutė’’. Atviroje pamokoje, kurioje savo dalyvavimu prisidėjo visi vaikučiai, buvo trumpai apžvelgta visų Šventųjų, Vėlinių istorija, papročiai, tradicijos. Atvira pamoka pavirto puikiu renginiu. Saulė Ubartaitė deklamavo eiles, vyresnieji mokiniai surengė trumpą spektakliuką pagal K.H. Anderseno pasaką ,,Mergaitė su degtukais“. Pagrindinius vaidmenis atliko Kamilė Lukšaitė ir Viltė Vaitkevičiūtė. Ant popierinių širdelių mokiniai užrašė savo jau išėjusių šeimos narių vardus, už kuriuos kiekvienas uždegė mažą žvakutę. Svarbiausias pamokos tikslas buvo padėti mokiniams suvokti Vėlinių prasmę, pagerbti jau Amžinybėn išėjusius šeimos artimuosius, nukreipti vaikus dvasingumo ir tikėjimo gėriu link.
Ruduo jau seniai nubarstė takus spalvotais lapais, artinasi žiema, o šis pirmas kartu organizuotas renginys mažose širdelėse įžiebė ilgai negęstančią šviesią ugnelę. Tikimės ją saugoti ir kartu žengti mokslo ir šviesos keliu.
– Dėkojame jums už pokalbį ir linkime, kad Airijos viduryje užsidegęs dar vienas lietuvybės žiburys niekada neužgestų.
