Airijoje vyksta aštrios diskusijos, ar šalis ir toliau turi laikytis karinio neutraliteto. Airijos prezidentas, atsakydamas į šias diskusijas, ragino nebūti „kaip Lietuva ir Latvija“ ir nekeisti savo pozicijos, nesvarstyti stojimo į NATO. LRT.lt kalbintas Airijos parlamento pirmininkas Seánas Ó Fearghaílas abejoja, kad artimiausiu metu šalis galėtų įstoti į NATO, tačiau pripažįsta, kad saugumo situaciją pagerintų Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir Aliaksandro Lukašenkos režimų subyrėjimas.
– Lietuvoje esate gana įtemptu metu – karas Ukrainoje tęsiasi, buvo Jevgenijaus Prigožino „teisingumo žygis“ į Maskvą, kuris sukėlė įtampų ir mūsų regione. Ką pamatėte lankydamasis Vilniuje?
– Atvykome čia tam, kad sutvirtintume esamus parlamentinius santykius tarp Seimo ir Dáil Éireann (Airijos parlamento – LRT.lt). Tarp abiejų parlamentų labai aktyviai dirba draugystės grupė. Atvykome pirmininkės kvietimu, kad stiprintume ryšius.
Kai čia atvykome, pamatėme nuostabiai pažangią, laimingą šalį, kurioje žmonės kupini optimizmo dėl ateities, bet, aišku, labai susirūpinę dėl to, kas vyksta regione. Manau, kad Lietuvos žmonės ir politikai yra visiškai pasiryžę prisidėti prie to, kad būtų rastas sprendimas dėl karo Ukrainoje, ir iš tiesų labai susirūpinę dėl Aliaksandro Lukašenkos elgesio Baltarusijoje.
– Jūsų paties šalis laikosi neutraliteto, tačiau matome vis daugiau diskusijų, ar neverta keisti Airijos politinės krypties ir galbūt prisijungti prie NATO. Ar tikėtis tokių pokyčių artimiausiu metu realu?
– Buvo labai įdomu čia atvykti, nes vienas iš pirmųjų klausimų, su kuriais susidūrėme, kada Airija įstos į NATO. Ir iš tiesų, kai antradienio rytą susitikome su prezidentu, vyko labai įdomus pokalbis, per kurį NATO klausimas buvo iškeltas vienas iš pirmųjų.
Šiuo metu Airijoje vyksta nacionalinės konsultacijos dėl saugumo ir to, ką turime daryti kibernetinėje erdvėje ir fizinės gynybos srityje. Tačiau dabar mūsų valdžia neturi tikslo mus atvesti į NATO ir nemanau, kad artimiausiu metu galėtų atsirasti tokia Vyriausybė, kuri tai norėtų padaryti. Taip yra dėl paprastos priežasties – Airijos visuomenė nepritaria narystei bet kokiame svarbiame kariniame aljanse.
Airija labai didžiuojasi tuo, kad esame kariniu požiūriu neutralūs. Nesame politiškai neutralūs, bet kariniu požiūriu esame, ir tai leidžia mums labai aktyviai dalyvauti Jungtinių Tautų taikos misijose visame pasaulyje, tai darome jau daugiau kaip 50 metų. Airijos kariai, dėvintys mėlynąsias beretes, yra laukiami tose vietovėse, kuriose kyla daug sunkumų ir konfliktų, nes Airijos taikdariai laikomi sąžiningais ir neutraliais, norinčiais bendrauti su abiem pusėmis ir bandyti pasiekti konsensusą bei suvienyti žmones. Mūsų saloje daug metų truko konfliktas, kuris buvo išspręstas tik tada, kai abi pusės, padedamos išorės subjektų – mūsų draugų Europoje ir mūsų draugų Jungtinėse Valstijose, – pradėjo kalbėtis tarpusavyje.
– Lietuvoje plačiai buvo aptariamas Airijos prezidento teiginys, kai jis, kalbėdamas apie diskusijas dėl NATO, ragino nebūti tokius kaip Lietuva ir Latvija. Kaip manote, ką šiuo atveju turėjo omenyje prezidentas?
– Kalbėkime tiesiai, mano konstitucinė pozicija yra pirmininkauti parlamentui ir tai daryti nešališkai. Aš neturiu teisės komentuoti, kritikuoti ar abejoti prezidento pareiškimais.
Būčiau nustebęs, jei jis būtų norėjęs, ir iš tikrųjų esu visiškai tikras, kad jis neketino, įžeisti Lietuvos ar Latvijos žmonių. Tačiau prezidento komentaras nepatenka į mano atsakomybės sritį, todėl neturiu ką daugiau apie jį pasakyti.
– Jūs jau kalbėjote apie Lietuvoje jaučiamą karo Ukrainoje šešėlį. O kaip yra Airijoje, kokia šalies pozicija šiuo klausimu?
– Buvau Ukrainoje, susitikau su prezidentu Volodymyru Zelenskiu, buvau Kyjive, Bučoje, Irpinėje. Airijos parlamente surengiau dvi karo fotografijų parodas, nuolat bendrauju su Ukrainos ambasadore Airijoje Larysa Gerasko, kuri dabar yra mano brangi ir artima draugė, bendrauju su Ukrainos parlamento pirmininku Ruslanu Stefančiuku. Airija iki šiol priėmė 84 tūkst. pabėgėlių iš Ukrainos, o Vyriausybė Airijos žmonių vardu įsipareigojo, kad jei žmonės ir toliau atvyks į Airiją ieškoti prieglobsčio, mes ir toliau juos priimsime.
Nors mes nedalyvaujame karinėje veikloje, suteikėme didelę finansinę paramą. Mes stengėmės padėti humanitariniu lygmeniu spręsti susidariusią situaciją. Kalbant apie mūsų diplomatiją, ji bus sutelkta tik į bandymus rasti sprendimą. Tačiau akivaizdu, kad sprendimas slypi Putino ir jo blogio režimo nugalėjimo veiksmuose. Iš tiesų manau, kad galėčiau pasakyti dar daugiau, čia yra mano asmeninė nuomonė, kad kuo greičiau, tuo geriau būtų pamatyti Putino ir Lukšenkos pabaigą. Tai būtų geriau taikai ir apskritai civilizacijai.
– Kita aktuali tema – valstybių santykiai su Kinija. Lietuvoje vyrauja nuomonė, kuria išsakoma prieštara nedemokratinei Pekino politikai. Kokia Airijos pozicija Kinijos klausimu?
– Tai sudėtingas klausimas. Airija, kaip ir ES bei JT, pritaria „vienos Kinijos“ politikai, Airijos prekyba su Pekinu yra labai didelė ir siekia apie 33–35 mlrd. eurų.
Aš buvau Kinijoje, Airijoje priėmėme Kinijos delegacijas. Gana aukštu lygiu bendravau su Kinijos Komunistų partijos nariais. Visose mūsų diskusijose apie ekonominę veiklą, kultūrinę veiklą aš ir visi Airijos diplomatai, politikai, bendraudami su Kinija, visada tiesiogiai kalbia apie žmogaus teisių klausimus. Ne kartą kalbėjome apie uigūrų padėtį Sindziango provincijoje, išreiškėme susirūpinimą dėl kai kurių įvykių Honkonge. Galima priminti, kad Honkonge didžiausia likusi europiečių mažuma yra airiai.
Atsižvelgdamas į visa tai ir nepaisydamas susirūpinimo, norėčiau asmeniškai pasakyti, kaip pabuvojęs Kinijoje, – dabartinis režimas ir jo pirmtakai iš skurdo ištraukė šimtus milijonų Kinijos žmonių. Ir kai kalbame apie žmogaus teises, viena iš pagrindinių teisių yra išsivaduoti iš bado ir baisaus skurdo vergijos.
Mums gali nepatikti, galime net niekinti jų valdymo formą, tačiau turime pripažinti, kad Kinija tai padarė, kai kalbama apie skurdo mažinimą, ekonomikos vystymą, išsivysčiusios ekonomikos naudos gyventojams sklaidą.
– Ar airių mažuma Honkonge nesiskundžia savo padėtimi, Kinijos politika?
– Šiuo metu nesulaukiame jokių susirūpinimą keliančių pareiškimų, atidžiai stebime situaciją. Kai Honkongas buvo Didžiosios Britanijos kolonija, jis taip pat nebuvo laisvės bastionas. Tačiau mes norime, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, priimtų sudarant patentinį susitarimą, ir kad Honkongui būtų leista veikti kaip laisvai ir demokratiškai visuomenei, nors ir priklausančiai Kinijai.
Ir, žinoma, Airija yra visiškai įsipareigojusi siekti, kad įtampa Taivano sąsiauryje sumažėtų ir būtų sumažinta, mes norime tik taikos, taikos regione. Ir kaip matėme JT Saugumo Taryboje poziciją, ji buvo skirta skatinti žmogaus teises ir taiką kiekviename pasaulio kampelyje. Tai yra taip pat aktualu Kinijoje, kaip ir čia, kaip ir Ukrainoje.
– Airijoje gyvena viena iš didžiausių Europoje lietuvių diaspora. Kaip jai sekasi integruotis į Airijos gyvenimą?
– Labai įdomu pažvelgti į lietuvių populiaciją Airijoje, nes gana sunku nustatyti tikslius skaičius. Jų yra mažiausiai 31 tūkst., bet įtariame, kad gali būti dvigubai daugiau. Mes žinome štai ką – jie svariai prisideda prie Airijos ekonomikos, taip pat prisideda prie Airijos visuomenės. Airija yra geresnė dėl tarp mūsų gyvenančių lietuvių. Prieš 50 metų Airija iš monoetninės monokultūrinės visuomenės tapo daugiataute, kosmopolitine šalimi, kurioje etninės grupės ir kalbos iš viso pasaulio girdimos ne tik mūsų sostinės, bet ir mažų miestelių ir kaimų gatvėse.
Taigi Lietuvos žmonės labai gerai integravosi, tuo pačiu metu mes skatintume Lietuvos žmones vartoti savo kalbą, vertinti savo kultūrą ir paveldą ir neatmesti galimybės, nors ir norime, kad jie pasiliktų, bet neatmesti galimybės kada nors ateityje grįžti į Lietuvą. Mes Airijoje žinome, ką reiškia prarasti didžiulę dalį savo gyventojų dėl emigracijos ir kokią žalą ta emigracija daro gimtajai šaliai.
